Visa istorija, ruošiantis istorijos VBE


Istorijos konspektas. Visa istorija, ruošiantis istorijos VBE.


Kita priežastis–feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo reikalinga. Kol valdovas vesdavo feodalus užkariauti naujų žemių, feodalaai jį remdavo ir vienydavosi, nes tai jiems būdavo naudinga. O kai nebūdavo kariaujama, feodalai tvarkėsi savarankiškai.

Trečia priežastis–natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis.

Tačiau ir susiskaldžiusioje valstybėje karalius išlikdavo kaip asmuo, organizuojantis šalies gynybą užpuolimo atveju.

Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau, negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.

Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas (nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė 46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis buvo karvedys ir užkariautojas. Jam valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.

Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų. Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų Karalystės.

778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė užimti arabų valdomą Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.

Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos centru.

Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m. prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo numalšinti.

Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse. Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai susikūrusi popiežiaus valstybė.

Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o Pietuose–su pietine Italija.

Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje, popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo) imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.

IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė, visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą (produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą piniginei rentai.

Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį. Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų.

  • Istorija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 74 puslapiai (34674 žodžiai)
  • Istorijos konspektai
  • Microsoft Word 125 KB
  • Visa istorija, ruošiantis istorijos VBE
    10 - 10 balsai (-ų)
Visa istorija, ruošiantis istorijos VBE. (2015 m. Gegužės 07 d.). http://www.mokslobaze.lt/visa-istorija-ruosiantis-istorijos-vbe.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 00:25