Visuotinė literatūra konspektas


Lietuvių konspektas. Militaristinio fanatizmo. Scholastų tuščiažodžiavimą. Klausimas humanistinės idėjos. Politinė tema. Santykis tarp valstybės ir valdovo. Brolis Žanas. Telemo abatija. KLAUSIMAS Anglijos  Renesansas 1500 – 1649m. Populiarieji literatūros žanrai. Anglųromanas riterių , pastoralinis , avantiūrinis ir realinis – buitinis. Šekspyriškoji drama. Šekspyro kūryboje sutinkame trijų epochų – Viduramžių , Renesanso , Baroko – idėjų atspindžių. Iš moralitė tradicijos Šekspyras perėmėliaudiškos išminties ir autoritetų nepaisančio humoro derinį. Renesanso žmogaus gaivališkas optimizmas , asmens ir gyvenimo vertės iškėlimas , meilės ir draugystės temos vyrauja komedijose. Dramose sukurtose iki. Pirmojo Šekspyro kūrybos laikotarpio komedijoms. Svarbiausios pirmojo Šekspyro kūrybos laikotarpio istorinės kronikos. Romeo ir Džiuljeta.


Italija – menų tėvynė. Buvo stipri miestų kultūra, tvirtėjantys miestai, yra uostai. Būtent todėl renesansas suklestėjo čia, o ne kur nors kitur.

Renesansu vadinamas po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas, kurį įkvėpė antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos. Renesanso žmogų suvokia kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų suvaržymų. Renesane išryškėjo žmogaus individualybė, kurią aistringai pabrėžė meninė kūryba. Jis neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Renesanse humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus protu, išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė iššilavinimo ir kultūros reikšmę.

3. XVI a. Činkvečentas. Humanizmo krizė, epochos pabaigos nuotaikos.

F. Petrarca – pirmasis lotynistas. Jis mokėjo lotynų kalbą, kuri Renesanse buvo aukštinama. Jo gimtasis miestas – Florencija. Tačiau nors gimsta tremtyje, nejaučia tėvynei sentimentų. Visas jo gyvenimas – klajonės. Labiausiai jam patiko kaimas. Pirmasis alpinistas. Tai rodo, jog jis pirmasis pajuto gamtos grožį.

Laikėsi principo – netarnauti ir nevaldyti. Todėl neprisirišdavo prie jokios vietos. Teigė, kad ne vieta svarbu, o nuveikti darbai.

Sukaupė didelę biblioteką, labai vertingą. Vertino antikinius tekstus. Tačiau jo bibliotekoje nebuvo scholastinių raštų, nes jo manymu jie buvo parašyti prasta lotynų kalba. Domėjosi antika, jam buvo būdingas istorinis mąstymas.

Turėjo ir teisininko išsilavinimą. Bet teisė jo nedomino. Labiau jį domino jis pats. Skiriamas buvo dėmesys savo individualybei.

Lyrika Poezija buvo atskirta nuo teologijos ir politikos. Atsisakyta algoizmo, jausmų projekcija į gamtą, o ne į dievybę. Nauja poezijos subjekto savimonė: meilė kaip savęs ir pasaulio atradimas.

Naujas meilės traktavimas.

Lauros paveikslas. Laura – labai svarbi. Ji reali asmenybė. 1348 m. mirė nuo maro. Per meilę Laurai Petrarka atranda savąjį „aš“ ir pasaulį. Laura poetizuota, bet kūniška, gyva.

Soneto žanras. Sonetas buvo ištobulintas. Tapo lakoniškas, būdinga pastovi apimtis (14 eilučių), girežta vidinė struktūra, filosofinis apibendrinimas.

Dž. Bokačas ir jo „Dekameronas“. Dž. Bokačas – pirklys, Florencijos tarybos narys, humanistas, renesansinės prozos pradininkas, liaudinio, žemiškojo, Renesanso literatūros, kuriamos miestiečių literatūros pagrindu, atstovas. Grožinės literatūros prioritetas prieš mokslą. Dėmesys materialiajai gyvenimo sferai. „Dekameronas“ Pasakojimas fragmentiškas (100 novelių) ir vientisumas (erdvės ir laiko junginys, dvigubas įrėminimas). Autoriaus erdvė: pratarmė ir pabaiga, maro aprašymas. Pasakotojų erdvė: dienos pradžios ir pabaigos – gyvenimmo užmiestyje aprašymas, ankstesnės novelės komentarai. Pagrindinis veikalas yra „Dekameronas“. Jis jį parašė ir iš gyvenimo ir iš literatūros. Sekdamas rytų pasakojamosios literatūros pavyzdžiu, jis savo novelių rinkinį įrėmino jungiamuoju pasakojimu, taip sujungė noveles į vieną visumą ir taip grakščiai perėjo nuo vieno pasakojimo prie kito. Įrėmintas pasakojimas – tai septynios moterys ir trys jaunuoliai komentuoja noveles, tačiau svarbiausia yra harmoninga, gyvenimą atsppindinti atmosfera, kurią pasakotojai sukuria savo šnekomis, šokiais ir dainomis. Kūrinyje dešimt jaunų žmonių kasdien pasakoja savo bendrakeleiviams po vieną istoriją, jie pasakoja 10 dienų, taigi 100 novelių. Tai sietina su novelių rinkiniu „Novelita“ ar Dantės „Dieviškaja komedija“. Pagal temas nemaža panašumų su vėlyvųjų viduramžių miestiečių proza: vienuolių palaidiškumas, valdininkų papirkinėjimas, įvairios žmonių nuodėmės bei silpnybės. Tačiau neliečiama visuomeninių politinių ar filosofinių, religinių temų. Jis daugiausia pasakoja apie privataus gyvenimo nutikimus – meilės troškulį ir pavydą, santuokos laužymą, nusivylimus ir patyčias, kylančias tarp vyrų ir moterų. Jis pateisina meilės natūralumą, todėl palankiai žiūri į erotinę meilę, seksualinę aistrą, nors pastaroji jo amžininkams ir daugeliui vėlesnių kartų žmonių atrodė nepadori. Jis atvirai vaizduoja intymų gyvenima, iki tol to niekas nedarė. Jis tobulai rašė ir aukštuoju poetiniu stiliumi ir sodria šnekamaja liaudies kalba. Šis sumanus stilių supynimas daro „Dekameroną“ atvira, kupina išminties žmoniškąja komedija.

Žanras novelių rinkinys/romanas.

Kompozicija Analogija su Šv. Ambraziejaus „Heksameronu“ ir „Novelinu“.

Viduramžiškas struktūros principas „architektūrinė“ (gotikinė), pagrįsta simboliais (3, 7, 10, 100), perteikiant kilimo aukštyn istoriją. Nuo tamsos – maro Florencijoje, į šviesą – dorybių triumfą.

Siužeto šaltiniai Tai vėlyvųjų graikų romanų, arabų pasakų, populiarių viduramžių istorijų, najosios italų prozos sąvadas.

Adresatas moterys, o tai reiškia, kad kūrinys masėms skirtas pramoginis kūrinys.

Visuotinė literatūra konspektas. (2015 m. Balandžio 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/visuotine-literatura-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 02:58