Žemaičių troba


Trobos patalpa. Zemaiciu trobos. Zemaitijos troba. Koks senoveje buvo gyvenamuju bei ukiniu patalpu isplanavimas. Namas su dviem galais. Zemaitiskos troba. Trobesiai zemaitijoje. Zemaitiska troba projektas. Trobėsio vidus. Virene-kaminas istorija.

Lietuvių referatas. Įvadas, naudota literatūra. Temos dėstymas ,, žemaičių trobos ”. Aksesuarai. Išvada. Troba - žemaičių gyvenamas namas. Tradicinės žemaičių trobos masyvios, dažniausiai su dviem galais, kuriuose įrengtos patalpos. Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai būna. Patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė. Trobos viduryje, tarp abiejų galų, yra atskira patalpa, kuri vadinama kaminu. Stogas dažniausiai keturšlaitis, seniau buvo dengiamas šiaudais ar skiedromis, vėliau, koletyvizacijos metais, uždengtos šiferiu.


Troba - žemaičių gyvenamas namas. Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai būna Stogas dažniausiai keturšlaitis, seniau buvo dengiamasnamus, tiek gyvenamuosius, tiek ir ūkinius, statydavo dailidės. Dažniausiaišie amatininkai statydavo trobas. Vieni dailidės iškeldavo namo sienas, gegnes,kiti įrengdavo vidų. Vėliau kai kur vieni ir tie patys dailidės statydavo ir iš apvalių, ir iš apipjautų rąstų. Žiemą nupjauti rąstai būdavo, tuo laiku įrengdavo ir trobos vidų. Statybai mediena būdavo paruošiama iš anksto. Trobesius statydavo pavasarį. Žievę nuskusdavo dviejų rankenų vienašmeniu drožtuvu. Lentas ir sienojus išpjaudavo dročiai. Rąstus tašydavo specialiu, plačių ašmenų kirviu – skliutu. Gerų meistrų dailidžių būdavo nedaug, todėl jie darbo turėdavo pakankamai. Trobesiai dažniausiai būdavo statomi tik vasarą. Prie statybos talkindavo kaimynai, samdomi neturtingesni valstiečiai. Dažnai meistrai turėdavo savo darbininkų, mokinių. Pagrindinis žmogus prie statybos būdavo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodinėdavo, ką ir kaip reikia daryti, turėdavo savo pagalbininkus, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas. Iškėlus gegnes, būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti. Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) dengė stogdengys, kurių būdavo kiekviename kaime. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki xx a. Pradžios. Po pirmojo pasaulinio karo paplito skiedriniai stogai. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudai būdavo klojami tvarkomi pailga, dantyta, viename šone su vinutėmis mentele. Skiedros stogui būdavo nuo seno dauguma tyrinėtojų yra pastebėję būdingą žemaitiškos sodybos išplanavimą ir architektūrą. Pirmiausia čia sodybos pasižymi dideliu plotu. Jose daugiausia, lyginant su kitomis Lietuvos etnografinėmis sritimis, trobesių. Pilname žemaitiškos sodybos trobesių saraše būdavo iki 10 statinių: namas (numas), klėtis, tvartai, daržinė, jauja, rūsys ( šakniavaisiams laikyti pusiau į žemę įleista patalpa su stogeliu, ubladė (nedidelis pastatėlis su duonkepe krosnimi), bragas (šienui arba šiaudams sukrauti stogelis ant keturių stulpų), dengta žardinyčia arba žardai, šulinys, stogastulpis.

Originali pastatų architektūra, vidaus išplanavimas. Panašiai kaip ir visa sodyba, pastatų vidus labai diferencijuotas: gyvenamas namas dalijamas kartais iki 10 patalpų; tradicinė joje yra kai kur dar išlikusi virenė (kaminas) su ugniakuru.

Žemaičių troba. (2011 m. Rugpjūčio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/zemaiciu-troba.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 06:10