Žieminių kviečių auginimo technologija ūkyje


Žemės ūkio kursinis darbas. Įvadas. Žieminių kviečių biologinės savybės. Auginimo agrotechnika. Auginimo sąlygos. Tinkamiausios veislės. Dirvos dirbimas. Žieminių kviečių tręšimas. Sėja. Pasėlių priežiūra. Žieminių kviečių ligos. Miltligė. Stiebalūžė. Lapų septoriozė. Dryžligė. Pavasarinis pelėsis. Zofijos. norvilienės ūkis. Augimo sąlygos. Ūkyje auginamų žieminių kviečių veislių charakteristika. Žieminių kviečių auginimo technologija. Žieminių kviečių tręšimas. Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Derliaus nuėmimas, paruošimas ir saugojimas. Išvados. Informaciniai šaltiniai. Priedai.


Žieminiai kviečiai – vieni iš seniausiai ir gausiausiai auginamų augalų. Juos augina daugiau nei 140 pasaulio šalių. Tai labiausiai paplitę duoniniai javai pasaulyje. Jų grūdai naudojami maisto produktams, naminių gyvulių pašarams, perdirbamoje pramonėje. Tikslių duomenų apie šio augalo auginimą nėra, tačiau istorikai nurodo, kad Irake ir Egipte šie augalai buvo auginami daugiau kaip 6000 m. per. Kr.

Lietuvoje žieminiai kviečiai auginami taip pat nuo senų laikų. Duonos gabalai su grūdais buvo rasti Gabrieliškių piliakalnyje (Raseinių rajonas), kuris priskiriamas mūsų eros I-IV amžiams. Atlikti kasinėjimai rodo, kad be minkštųjų kviečių, buvo paplitę ir dvigrūdžiai, tankiavarpiai, spelta. Kviečiai iki XX a. pradžios mūsų krašte daugiausiai buvo auginami dvaruose. Prastesnių žemių savininkai su nepasitikėjimu žiūrėjo į šį lepų, bijantį šalčių bei išmirkimo augalą. Laikui bėgant, kylant žemdirbystės kultūrai, valstiečiai vis daugiau pradėjo plėsti šių augalų plotus. Gaunami derliai buvo menki, tačiau žemdirbius vis labiau domino šio augalo derlingumo didinimo galimybės. Lietuvoje mokslinės kviečių selekcijos pradininku buvo profesorius J. Bulavas, kuris išvedė daugiau kaip penkiolika veislių. Nemaži ir selekcininko G. Liutkevičiaus nupelnai, kuris išvedė garsiąją veislę „Širvinta 1“, kuri šalyje tebeauginama ir dabartiniu metu.

Šiandien požiūris į kviečių auginimą keičiasi. Pažangiai ūkininkaujančiuose Vakarų Europos šalyse gaunami gausūs žieminių kviečių derliai, nes ten auginamos derlingos jų veislės, veikia tobula sėklininkystės sistema, naudojamos tinkamos trąšos, labai efektyvios augalų apsaugos priemonės. Pastaruoju metu šalyje žieminiais kviečiais apsėjama apie 532,2 tūkst. ha, iš 1 ha gaunamas vidutinis 36-38 cnt derlingumas, prikuliama apie 1023,1 tūkst. tonų grūdų, iš kurių apie 559 tūkst. tonų skiriama eksportui.

Darbo tikslas: išanalizuoti žieminių kviečių auginimo technologiją Telšių rajono, Rainių kaimo Z.Norvilienės ūkyje

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti literatūros šaltinius;

Apžvelgti žieminių kviečių auginimo technologiją Telšių rajono, Rainių kaimo Z.Norvilienės ūkyje;

Įvertinti žieminių kviečių auginimo technologijos įtaką ūkio veiklos efektyvumui.

Darbo objektas: Z. Norvilienės ūkis, esantis Telšių r. Rainių km.

Tai savidulkiai augalai, jų žiedynas – sudėtinė varpa, lapai linijiški, šaknys – kuokštinės, šiaudas tuščiaviduris, su 5-6 tarpubambliais, vaisius – gelsvas arba rusvas grūdas. Grūdas sudarytas iš lukšto, gemalo ir endospermo. Gemalas – tai naujo augalo pradas. Jame yra pumpuras su lapų ir šaknų pradmenimis, likusią dalį užima endospermas. Normaliai subrendę ir praėję ramybės būklę, grūdai gerai sudygsta, normaliai auga bei vystosi Sandėliuojant grūdai laikosi gerai, todėl visuomet galima sukaupti reikiamus grūdų rezervus. Laikymo nuostoliai per metus dažnai nesiekia 3 proc. grūdų svorio. Javų grūdus patogu transportuoti ir perdirbti. Geros kokybės žieminių kviečių grūdai vartojami ne tik duonos, konditerijos gaminiams, bet ir makaronų, kruopų gamybai. Iš jų gaminamos labai vertingos manų kruopos. Žieminių kviečių grūduose yra apie 12 proc. Baltymų, apie 2 proc. riebalų 60-68 proc. angliavandenių, taip pat vitamin, fermentų, mineralinių medžiagų. Žieminių kviečių grūdai, jų sėlenos ir kitos malimo atliekos – vertingas koncentruotas pašaras, kombinuotojų pašarų pramonės žaliava, jų šiaudai yra vartojami kraikui, gyvulių šėrimui, popieriaus, kartono gamyboje, biokurui. Šaknys bei ražienos papildo dirvoje organinių medžiagų išteklius.

Lengvose dirvose žieminiai kviečiai, kaip ir žieminiai rugiai gali būti auginami žaliajam pašarui. Pavasarį žieminai kviečiai anksti atželia, priaugina daug vertingos žaliosios masės. Juos nupjovus tame pačiame lauke dar galima išauginti ir antrą pašarinių augalų derlių.

Vieta sėjomainoje. Priešsėliams žieminiai kviečiai gana reiklūs, todėl jų parinkimui iš senų laikų buvo skiriama daug dėmesio.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje žieminius kviečius dažniausiai sėdavo į organinėmis trąšomis patręštą juodąjį pūdymą. Kartais juos augindavo po dobilų ir ankštiniais žaliajam pašarui užimtų pūdymų. Atsėliuoti vengdavo, nes buvo aiškinama, kad į tą patį lauką jie gali grįžti tik po 3 metų. Daugiausiai žieminių kviečių į juoduosius pūdymus buvo sėjama ir tarpukario Lietuvoje. Gerais žieminių kviečių priešsėliais buvo laikomi pirmų ir antrų naudojimo metu dobilai, žaliajam pašarui auginamais augalais užimti pūdymai. Kai kada juos pasėdavo po ankstyvųjų bulvių. Vengdavo žieminius kviečius sėti po vasarinių varpinių javų. Atsėliuodavo juos labai retai.

Žieminių kviečių auginimo technologija ūkyje. (2015 m. Balandžio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/zieminiu-kvieciu-auginimo-technologija-ukyje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 02:09