Žinių dviprasmybė


Sociologijos esė.

Skaidres viduramžio žmogus esė Vilnius 2012 įvadinė dalis. Darbo tikslas. Tikslui pasiekti uždaviniai. Dėstomoji dalis Visuomenė ir individas. Riteris ir miestietis. Laikas ir erdvė. Pomirtinis gyvenimas. Skaidre Darbo tikslas. Darbo tikslas –. Darbo objektas –. Darbo atlikimo metodai. Skaidre Darbo struktūra Kalba. Skaidre Esminiai baigiamojo bakalauro darbo apibrėžimai kalba. Bendros ideologinės vertybės , specifiškumas , atstovavimas tam tikrai klasei ar socialinei grupei išreiškiant jų bendrus interesus. Vienpartinė sistema buvo. Skaidre Partinės sistemos charakteristika 1990 2000 metais. Lietuvos žalioji partiją , Lietuvos humanistų partiją , Nepriklausomybės partiją , Lietuvos liberalų sąjunga. Skaidre. Partinės sistemos pokyčiai 2000 – 2012 metais. 2000. Seimo rinkimų rezultatai. Skaidre kalba. Tautos prisikėlimo partiją. skaidre Partinės sistemos pokyčiai po 2012. rinkimų Kalba po deogramos. skaidre Išvados. Darbo praktinis ir teorinis aktualumas.


Problema: viduramžių žmogaus santykio su pasauliu bei jo pažinimo problema.

Darbo tikslas: apibūdinti viduramžių žmogų.

*pateikti laiko ir erdvės poveikį žmogui;

*apibendrinti pomirtinio pasaulio reikšmę viduramžio žmogui.

Viduramžių visuomenė - visuomenė, kuriai būdingas platus laisvės ir priklausomybės gradacijų diapazonas. Laisvės sąvokos turinys – labai savitas ir prieštaringas. Kiekvienas viduramžių žmogus feodalinėje visuomenėje buvo priklausomas.

Viduramžių žmonės pakluso religijos įsitikinimams, taip atskleisdami savo individualumą visuomenėje ir unikalumą tarp savųjų. Žmogaus, kaip individo raišką visuomenėje, įtakojo užimamos pareigos, kurios yra skirtos dievo (žinoma, pagal tų laikų supratimą).

Individualybę vertino ne visos kultūros vienodai, o šiuolaikinės Europos raida dažnai suvokiama kaip individualizmo triumfas, nors individualizmo pradžia siekia viduramžius. Dabartinio modernaus gyvenimo sąlygomis gyvename „pasaulyje“ kitokia prasme negu ankstesnėse epochose, „mūsų pasaulis“ tam tikrais esminiais aspektais visiškai kitoks nei anksčiau.

Taigi, kiekvienas viduramžių žmogus nesiekė individualybės, jie daugiau siekė visuotinio idealo, nes jų gyvenimo prasmė buvo priartėti prie Dievo, vykdyti savo pareigas. Individualybė daugiau reiškėsi per darbą ir užimamas pareigas. Kadangi kiekvieno individo kelias buvo duotas iš Dievo, tai tikėjimo vertybės ir buvo individualiausias viduramžių žmogaus bruožas.

Riteris ir miestietis. Atsižvelgiant į žiaurią feodalinę visuomenės tikrovę, kuri pasireiškė nepasotinamu turtų troškimu, plėšimais, prievarta, žemesniųjų luomų paniekinimu, išryškėja riterio ir biurgerio savybės, kurios toli gražu buvo ne tokios pačios. Riteriai gyveno pagal taisykles ir save suvokė pilnateise asmenybe, galėjo išreikšti save dvasinės kultūros sferoje, nors ir čia jo asmenybę ribojo tam tikros normos. Jam nebuvo svarbu kaip jis pats atrodo, nes jo kilmingumą aukštino pasirodymai prieš aplinkinius, kolegas ir damas.

Riterių kultūra laipsniškai formavosi su specifine savo literatūra, kurioje jie aukštinami, kaip ištikimi, drąsūs ir žvelgiantys mirčiai į akis. Pavyzdžiui, Rolando giesmėje persipina fatališka meilė ir mirtis. Riteris, nors ir priklausė šeimai, giminei ir bendruomenei su visomis jį lydėjusiomis tradicijomis, turėjo ir socialinį vaidmenį, jo manieras turėjo atitikti jo luomo kilmingumas.

Iš tiesų, nepaisant to, koks esi viduramžių žmogus ir kokio laipsnio kilmingumo – Dievo bausmės buvo vienodos. Žinoma, riterių, kaip aukštesniojo luomo, asmenybės buvo pilnateisės, gyvenančios pagal taisykles, tačiau turėjo ne tik daugiau laisvės nei paprastas miestietis, bet galėjo išreikšti save ir dvasinės kultūros sferoje.

Laikas ir erdvė. Laikas ir erdvė – pagrindiniai pasaulio egzistavimo parametrai, kuriems buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Abu šiuos parametrus nulemia kultūra, kuriai žmogus priklauso. Viduramžių žmogus, priešingai nei šiuolaikiniai žmonės, nesuprato skubančio laiko negrįžtamumo. Jų orientacija lake tiesiogiai apėmė tik netolimą praeitį, artimiausią ateitį ir dabartinę veiklą. Pirmykštėje visuomenėje laikas buvo suvokiamas, kaip galingas, veikiantis paslaptingų jėgų, kurios galėjo valdyti ne tik daiktus, bet žmogaus ir dievų gyvenimus.

Laikas skirtingose tautose pasireikšdavo įvairiai (mituose, ritualuose, kultuose ir liaudies sąmonėje), tačiau nepaisant šių samprotavimų laikas savaime buvo suprantamas, kaip dievo sukurtas fenomenas. A.Gurevičius viduramžių laiką suskirsto keliais aspektais: agrarinis laikas, biblinis laikas, ciklinis laikas ir gimininis laikas.

Viduramžių žmogaus egzistavimas laike nebuvo vieninga gamtiškoji būtis. Mene vaizduojamas ne tik žemiškasis gyvenimas, bet ir aukštesnioji realybė, kitaip sakant, žmogaus antgamtiškoji būtis. Žmogus siekė įtikti dievui, todėl laikui abejingi nebuvo. Viduramžių laikas – tai dievo nuosavybė, kurią koordinuodavo bažnyčia, skelbdama pamaldas, prisikėlimą, šventines, darbo dienas ir pan.

  • Sociologija Esė
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (3459 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos esė
  • Microsoft Word 18 KB
  • Žinių dviprasmybė
    10 - 9 balsai (-ų)
Žinių dviprasmybė. (2016 m. Birželio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/ziniu-dviprasmybe.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 20:29