Žinių išmokimas per kūno kultūros pamokas


Kūno kultūros kursinis darbas. Įvadas. Žinios apie sveiką gyvenseną. Pagrindiniai sveikos gyvensenos principai. Maisto medžiagų sudėtis. Mitybos kiekį atitinkantis fizinis aktyvumas. Pagrindiniai sveikos gyvensenos principai. Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartotojimas. Sporto šakos. Lengvoji atletika. Sportiniai žaidimai. Bendroji gimnastika. Slidinėjimas, spartusis žygis, turizmas, orientavimosi sportas. Netradicinis fizinis aktyvumas. Išvados. Literatūra.


Fizinis mokinių aktyvumas yra svarbi jų sveiko gyvenimo dalis. Pati mokykla dabartiniu metu turi jį skatinti (Mitchell et al., 2013). Kūno kultūra ir fizinio ugdymo programos suteikia galimybių vaikams realizuoti daugelį asmenybės poreikių, įgyti žinių (Malinauskas ir Klizas, 2009). Fizinis ugdymas yra viena sudedamųjų visapusiškos asmenybės formavimo dalių, todėl žinios, įgyjamos per kūno kultūros pamokas, yra labai svarbios, o fizine veikla skatinamas mokinių poreikis judėti, įtvirtinami jų mokėjimai ir įgūdžiai, žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos, formuojami teigiami charakterio bruožai (Adaškevičienė, 2004).

Mokykla yra antroji vaiko bendruomenė, į kurią jis patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo ir bendradarbiavimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius (Kvieskienė, 2003). Kūno kultūros pamokos, kuriose mokiniai ugdomi pagal fizinio ugdymo programas, teikia galimybes ugdytis fiziškai, formuoja aktyvios gyvensenos, savitvardos, bendravimo ir bendradarbiavimo, doro, sąžiningo rungtyniavimo bei varžymosi įgūdžius, todėl itin reikšmingas uždavinys tenka bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros mokytojams – formuoti kūno kultūros dalyko prestižą, sudominti mokinius parodant, kad įgytos žinios pravers ir tolimesniame mokinių gyvenime (Medonis, Blauzdys, 2007).

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 1999 m. pateikė tokį sveikatos apibrėžimą: „Sveikata – tai visiškas fizinis, dvasinis ir socialinis gerbūvis, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas“. Šis apibūdinimas dažniausiai vartojamas ir iki šiol. Mūsų šalyje „sveikatos“ sąvoka istorijos eigoje kito. Nepriklausomoje Lietuvoje sveikata yra traktuojama kaip viena iš esminių žmogaus vertybių ir prigimtinių teisių. Lietuvos Respublikos įstatymai, sveikatą apibrėžia, kaip asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Ji yra esminis ekonomikos plėtros tikslas, resursas, kurį reikia puoselėti (Tamošauskas, 2003).

Remiantis ugdymo plėtros centro (UPC) duomenimis, aukštesnėse kūno kultūros pamokų metu mokiniai detaliau žvelgia į fizinio ugdymo ir sveikos gyvensenos prasmės suvokimą, mokosi kritinio mąstymo, pasitikėjimo savimi. Pamoku metu ugdomi šie gebėjimai:

Šios žinios yra svarbios todėl, kad paauglystėje atsiranda daug naujų veiklos sryčių ir interesų, turinčių įtakos gyvensenos formavimuisi. Berniukams ir mergaitėms reikia draugų – bendraamžių, kurie turi didelę įtaką jų elgsenai, todėl svarbu, kad vaikai įgytų draugų, kurie praktikuotų sveiką gyvenimo būdą ir neturėtų žalingų įpročių, stiprintų teigiamą sveikos gyvensenos elgseną (Adaškevičienė, 2004).

Taigi, ugdant vaiko sveikatą svarbų vaidmenį atlieka šeima, ikimokyklinė įstaiga ir mokykla. Tai yra aplinkai, kurioje vaikas yra dažniausiai, todėl labai svarbu kaip vaikas yra priimamas šiose aplinkose ir kokias žinias padėsiančias jo augimui ir adaptacijai įgis pamokų metu. Kūno kultūros pamokose, pradinėse klasėse apie sveiką gyvenseną vaikai mokomi pagrindų, tai savęs pažinimas, savikontrolė, mityba, kūrybingumas, fizinių ypatybių lavinimas. Vėliau, aukštesnėse klasėse žinios yra detalizuojamos, mokomasi ir naujų dalykų, tokiu kaip: pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas, savitarpio pagalba, žinių apie fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos svarbą.

Baltymai įeina į kraujo, fermentų, hormonų sudėtį, labai reikalingi visiems gyvybiniams procesams. t.y. – augimui, judėjimui, virškinimui (Tamošauskas, 2003). Jie vidutiniškai sudaro 17 procentų kūno masės (Skurvydas, Zuozienė, Stasiulis ir kt., 2006). Suaugusio žmogaus kūno masės kilogramui per parą reikia ne mažiau kaip 1 g baltymų, t.y. apie 70–90 g. Augančiam, sportuojančiam, fizinį darbą dirbančiam žmogui baltymų reikia gerokai daugiau (Tamošauskas, Rėgalienė, Mačys, 2003). Žmogus nekaupia baltymų atsargų, todėl jų turi valgyti kasdien (Adaškevičienė, 2004). Esant baltymų trūkumui negali vystytis raumenys, lėtėja medžiagų apykaita, didėja traumų tikimybė, lėtėja atsigavimo procesas (Skurvydas, Zuozienė, Stasiulis ir kt., 2006). Baltymų negalima pakeisti angliavandeniais ir riebalais, nes juose nėra azoto. Baltymai – pagrindinių amino rūgščių, ląstelių statybinės medžiagos šaltinis (Tamošauskas, 2003). Daugiausia baltymų yra šiuose produktuose: kiaušiniuose, varškėje, kepenyse, vištienoje, jautienoje, triušienoje, sūryje, ikruose. Su baltymais vaikas gauna aminorūgščių ir azoto, kurių organizmas pats nesugeba pagaminti (Adaškevičienė, 2004). Suaugusio žmogaus maisto racione baltymai turi sudaryti 12–14 procentų viso per parą suvartoto maisto kaloringumo. Svarbu žinoti, kad 1 g baltymų išskiria 4 kcal (Rėgalienė, Mačys, Tamošauskas, 2003).

Riebalai yra daugiau nei du kartus kaloringesni už baltymus ir angliavandenius. Riebalai būtini centrinės nervų sistemos veiklai, reguliariai temperatūrai palaikyti. Jie yra koncentruotas energijos šaltinis (Skurvydas, Zuozienė, Stasiulis ir kt., 2006). Juose yra vitaminų (A, D, E, F, K), kurių stoka neigiamai atsiliepia organizmui (Adaškevičienė, 2004). Riebalai yra nepakeičiama raciono dalis, bet rekomenduojama, kad riebalai sudarytų ne daugiau kaip 30–35 procentų visos su maistu gaunamos energijos. Tai reiškia, kad mes turime valgyti ne daugiau kaip 33–39 g riebalų 1000 maisto kalorijų per dieną (Fizinis aktyvumas ir sveikata, 2006, 87p ). Vaikams ypač svarbu visaverčiai pieno riebalai. Augaliniuose saulėgrąžų, kukurūzų aliejuose gausu vitamino E, kuris normalizuoja ir aktyvina raumenų veiklą (Adaškevičienė, 2004). Riebalų vartojimas mažiau veikia angliavandenių ir baltymų apykaitą nei pastarieji riebalų (Prantice, 1998). Kai padidėja riebalų suvartojimas, riebalų oksidacija arba skilimas nedidėja (Schrawen et al., 1997). O kai per didelis riebalų vartojimas trunka ilgiau, dėl nuolatinio energijos pertekliaus sparčiai organizme didėja bendras riebalų kiekis (Melby, 1999). Rekomenduojama, kad apie 20–30 procentų bendrojo riebalų kiekio sudarytų aliejai. Jie vartojami švieži, antrą kartą kepimui neturėtų būti naudojami. Nerafinuoti aliejai yra vertingesni, nes juose daugiau fosfotidų, vitamino E, nesočiųjų riebalų, rūgščių (Tamošauskas, 2003).

Žinių išmokimas per kūno kultūros pamokas. (2015 m. Spalio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/ziniu-ismokimas-per-kuno-kulturos-pamokas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 11:49