Žmogaus ir gamtos santykis lietuvių literatūroje

Visas naujas 2016 m. kalbėjimo potemes rasi čia - kalbėjimo potemės

Lietuvių kalbėjimo potemės 2017.

Žmogaus ir gamtos santykis lietuvių literatūroje.


Nuo senų senovės žmogaus ir gamtos ryšys buvo labai stiprus. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus galėdavo suprasti ir išsakyti savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus, didžiausius išgyvenimus. Tokia aplinka išlaisvindavo žmogaus kūrybines galias, suteikdavo ypač reikalingą lietuviui prieglobstį, kurio niekur negalėdavo rasti, kaip tik gamtoje. Gamtą ypač aukštino romantizmo epochos atstovai, kurie gamtoje įžvelgė žavumą, minėtą jos teikiamą prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Tokie gamtą aukštinę ir savo kūriniuose aprašę gamtą rašytojai buvo Antanas Baranauskas, Maironis. Apie gamtos reikšmę žmogui taip pat rašė ne tik romantizmo epochos atstovai, tačiau ir apšvietos epochos rašytojas Kristijonas Donelaitis. Taigi, savo kalboje, remdamasis šių rašytojų bei poetų kūriniais, argumentuotai aptarsiu žmogaus ir gamtos glaudų santykį pavaizduotą lietuvių literatūroje.

Apie glaudų žmogaus bei gamtos ryšį poemoje „Ankykščių šilelis” rašė romantizmo epochos atstovas, Lietuvos poetas, Seinu vykupas ir kalbininkas Antanas Baranauskas. 1835m., Anykščiuose gimęs Baranauskas buvo labai darbštus žmogus, o dirbdamas Sedoje, turėjo garbės susipažinti su garsėjančia žemaičių krašto poete Karolina Praniauskaite.

  • Lietuvių kalba Potemės 2017
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (1039 žodžiai)
  • Mokykla
  • Lietuvių potemės 2017
  • Microsoft Word 23 KB
  • Žmogaus ir gamtos santykis lietuvių literatūroje
    10 - 9 balsai (-ų)
Žmogaus ir gamtos santykis lietuvių literatūroje. (2016 m. Balandžio 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/zmogaus-ir-gamtos-santykis-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 22:50