Žmogaus ir technologijų paradoksai dailėje


Dailės magistro darbas.

Įvadas. Tyrimo objektas. Aktualumas. Tikslai ir uždaviniai. Darbo struktūra. Tyrimo metodas. Literatūros apžvalga. Paradoksų ištakos ir samprata. Filosofiniai paradoksai. Tikėjimo paradoksai. Politiniai paradoksai. Moksliniai paradoksai. Egzistencijos paradoksai. Paradoksas meninės išraiškos priemonė. Paradoksai Lietuvos mene. Sugestyvi saviironija Šarūno Saukos tapyboje. Ženklo simbolika Naglio Ryčio Baltušniko emaliuose. Vladas Urbanavičius, pragręžęs šimtą riedulių. Nė krislo patoso Algimanto Kuro kūryboje. Reikšmingų ir originalių darbų sukūręs Petras Mazūras. Mobiliųjų telefonų kūrybines galimybes demonstravęs Vaclovas Nevčesauskas. Paradoksai užsienio mene. Martinas Ratnikas ir Pėteris Kimelis, kuriantys formaliuosius inžinerinius eksperimentus. Neoavangardinio meno klasikas R. Kurvitzas. R. Kelleris, pademonstravęs elektroninių garso ir šviesos signalų grandininį perdavimą. Nicolas Schoffer's, sukūręs kibernetinę erdvinės dinamikos skulptūrą. Norman White ir jo teiginys, kad robotai yra savarankiška meno rūšis. Mark'as Pauline'as ir Stelarc'as, 1980 m. įkūrę savo robotų laboratoriją. Išvados. Bibliografija.


XXI-ojo a. žmogus neįsivaizduoja savo egzistencijos be jo pačio sukurtų įrenginių. Dažnai jie atneša naudą, tos naudos vedami mes pro pirštus žiūrime į technologijų sukurtus negatyvius padarinius. Bet yra žmonių, kurie menine išraiška mums nori visa tai parodyti. Savo darbe apžvelgiu paradoksalumo atspindžius Lietuvos ir pasaulio menininkų darbuose, stengiuosi analizuoti juos meninės, visuomeninės, filosofinės plotmės aspektu. Tai gali padėti suvokti šiuolaikinės moderniosios dailės, skulptūros, vaizduojamojo meno įsiliejimą į šiuolaikinį technologinį pasaulį, pabrėžiant meno ir aplinkos sąlytį ir persipynimą išraiškos priemonių naudojimą skolinimąsi iš įvairių technologinei visuomenei būdingų sferų. Šiuo atžvilgiu paradoksalumas padeda surasti tarpusavio ryšį ir persiliejimą, užčiuopti meno rūšių išsiskaidymą, mutaciją, eklektiškumą, skolinius ar išliekamąsias vertybes. Paradoksalumo paieškos padeda giliau pažvelgti į menininkų asmenybes, kūrybos aspiracijas, temų sąlytį su dabartiniu greitai besikeičiančiu technologizuotu pasauliu. Išplečiamos sąvokos ribos, leidžiančios susieti šiuolaikinių menininkų kūrybą su visu kultūriniu paveldu, ne tik menininkų kūriniuose ieškant paradoksalių meninių sprendimų, bet ir priežasčių, galinčių paskatinti įvairius meninius sprendimus.

Tiriamojo darbo objektas yra paradoksalumo paieška, jo analizė, raiška šiuolaikiniame mene, konkrečiai – paskutinių dešimtmečių lietuvių bei užsienio menininkų kūrybą.

Žmogaus ir technologijų paradoksai yra glaudžiai susiję vienas su kitu. Atsukime laiką dvidešimčiai metų atgal, ir mes pamatysime technologiškai gal vidutiniškai išvystytą mūsų visuomenę, besitenkinančią automobiliu, televizoriumi, telegrafu, laidiniu telefonu, lėktuvu. Staigus technologinis sprogimas, kasdienybe pavertęs moderniausius automobilius, grojančius, įrašinėjančius, fotografuojančius, filmuojančius, skaičiuojančius mobilius telefonus, virtuvinę kosminio lygio techniką, lėktuvus, skraidančius be pilotų, ir daugybę kitų „stebuklų“, visiškai pakeitė meną. XX a. Pabaigoje dailė išplėtė savo ribas iki begalybės – pasiskolino kino meno išraiškos priemones, pasinaudojo seniausia teatro meno patirtimi. Dailininkai pradėjo filmuoti vaidinti savo sukurtuose filmuotis tai pavadindami keistais, iki tol negirdėtais dailėje vardais. Technologijos atvėrė neapibrėžtas ribas kinui – jis tapo nepalyginamai įdomesnis, nei prieš pora dešimtmečių; jos atidarė erdves ir pagreitino susisiekimą, padėjo sukurti keisčiausius maisto produktus ir maisto papildus, vaistus ir gydymo įrangą. Dailė tai pat neištvėrė savo „kailyje“, pabėgo į visas keturias puses, paradoksaliai perimdama kitų meno rūšių veiklą ir pati tarsi ištirpdama jose. Vaidinimai ir dailės parodos vyksta įvairiausiose erdvėse – salėse, rūsiuose, statybose, sandėliuose, zoologijos soduose ir apleistuose ligoninių operacinėse. Dailininkai tai pavadino „atsivėrimu ir edukacija“. Rodos, norima pinigų darymu užsiėmusiam piliečiui sugriebti už skverno tiesiog gatvėje. Ar tai priartino dailę prie vartotojo? O gal atvirkščiai - vargšai dailininkai, supratę, kad vartotojiškai visuomenei taps nereikalingi, „prisivogė“ išraiškos priemonių iš kitų žanrų išėjo į gatves ir parkus bandydami tokiu būdu išlikti kaip aktyvi, meną kurianti žmonijos dalis? Darvinas nusijuoktų – išlieka ne stipriausi, išlieka labiausiai prisitaikę. Nes negalima nepastebėti dailės žanro išsiskaidymo ir perėjimo į kitas meno šakas ryšio su technologijų, arba geriau išvystytos kapitalistinės visuomenės daromo spaudimo dailės vystymuisi. Dailė tapo mažai reikalinga kaip parodų salių erdvės karalienė – dailė pasistengė griebtis gudrybių, viliodama meno vartotoją skraidančiais, vos ne mechanoidikos žaisliukus primenančiais objektais. Ar įmanomas grįžimas atgal? Turbūt, klasikinė dailė, kaip forma, jau pavargo grumtis už ją suprantantį žinovą. Greitai dailininkai darys parodas kosmodromuose – patarinės, kaip pralinksminti būsimuosius kosmonautus ilguose skrydžiuose į Venerą, šviesų pagalba kuriant iliuzines erdves savo malonumui. Čia humoristinės prognozės

Iš pradžių iškyla klausimas, kas tai yra paradoksas? Įvairiuose žodynuose paradokso paaiškinimai kiek įvairuoja, bet pati paradokso prigimtis nekinta. Tai jų įvairove ir norėčiau paanalizuoti.

  • Dailė Magistro darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 35 puslapiai (9473 žodžiai)
  • Dailės magistro darbai
  • Microsoft Word 51 KB
  • Žmogaus ir technologijų paradoksai dailėje
    10 - 6 balsai (-ų)
Žmogaus ir technologijų paradoksai dailėje. (2016 m. Kovo 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/zmogaus-ir-technologiju-paradoksai-daileje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 16:05