Žmogaus kūno temperatūros reguliavimas


Slaugos referatas.

Įvadas. Žmogaus kūno termoreguliacija. Šilumos gamyba ir jos išskyrimas. Odos reikšmė termoreguliacijai. Kūno temperatūros reguliavimo pasikeitimai. Karščiavimas. Medžiagų apykaitos pakitimai karščiuojant. Organizmo funkcijų pakitimai. Hipotermija. Situacija. Išvados. Priedai. Literatūra.


Didžiąją laiko dalį žmogus kūno temperatūros nejaučia ir nežino. Taip yra todėl, kad žmogaus kūno temperatūra paprastai esti normali, jokių problemų nekelia. Kūno temperatūrą reguliuoja specialus galvos smegenyse esantis centras, labai tiksliai palaikantis kūno pasigaminamos ir prarandamos šilumos kiekio pusiausvyrą. Gyvybiškai svarbus dalykas yra normalios žmogaus kūno temperatūros palaikymas. Net nedideli kūno temperatūros nukrypimas nuo normalios gali lengvai sutrikdyti nervų sistemą, o tai turės įtakos ir kitoms kūno sistemoms. Jeigu kūno temperatūra labai pakyla arba labai nukrenta, negrįžtamai pažeidžiamos kūno ląstelės ir žmogų gali ištikti mirtis. Kūno temperatūros reguliacija priklauso nuo smegenų centro, šilumos gamybos ir praradimo. Žmogaus kūno temperatūra pastovi visą gyvenimą. Ji yra ~ 37ºC ir nuolat prisitaiko prie aplinkos pokyčių, santykinio oro drėgnumo, radiacijos lygio, atmosferos slėgio, termoizoliacijos

Šiluma, kurią gamina žmogaus organizmas, išsiskiria į aplinką nuo kūno paviršiaus. Todėl tos kūno dalys, kurios yra arčiau paviršiaus, turi mažesnę temperatūrą, o tos, kurios yra organizmo viduje, turi didesnę temperatūrą. Sritys, kurios yra organizmo viduje ar arčiau centro, yra vadinamos branduolio sritimis, o esančios pakraščiuose sritys vadinamos apvalkalo sritimis. Apvalkalo srities temperatūra labai priklauso nuo aplinkos temperatūros: mažėjant aplinkos temperatūrai galūnės, nosies galiukas, ausys atvėsta greičiau, o branduolio sritys išlaiko pastovią temperatūrą. (E.Kėvelaitis, 2003). Odos temperatūra nėra visur vienoda. Todėl vartojamas terminas – vidutinė odos temperatūra, tai 33-34 C. Šis temperatūros matavimas trunka ilgai ir yra sudėtingas, todėl matuojama pažasties duobės temperatūra, kuri normaliai yra nuo 36,5 iki 37 C. Ši temperatūra nėra pastovi ir paros metu svyruoja. Didžiausia temperatūra būna dieną popiečio metu, mažiausia – baigiantis nakčiai, prieš rytą. Temperatūros svyravimai per parą yra vienas iš daugelio paros cirkadinių ritmų. Temperatūros didėjimas iki 41,5 C yra vadinamas hipertermija, o mažėjimas iki 35,3 vadinamas hipotermija. (E. Kėvelaitis, 2003).

Kai kūno temperatūra normali, termoreguliacijos centras „ilsisi“(1 priedas) .

1) šilumos laidumo - kūnui liečiantis su šaltesniu už jį, šilumai laidžiu daiktu;

2) konvekcijos - sušildytam orui kylant nuo kūno paviršiaus, o jo vietą užimant šaltam aplinkos orui;

3) spinduliuojant - oda šilumą spinduliuoja (infraraudonoji spinduliuotė);

4) garinant - šiluma atiduodama kartu su vandeniu, garinamu nuo kūno paviršiaus, per gleivines ir kvėpavimo takus. (J. Dzikavičiūtė, Kaunas, 2012).

Kai oras teka odos paviršiumi, jis paprastai yra vėsesnis nei pati oda. Šiluma bus perduodama iš odos į orą, esantį aplink ją. Tačiau jeigu aplinkos temperatūra yra didesnė nei odos, šilumos apsikeitimas su aplinka, karštoje aplinkoje, tampa ribotas ir kūnas negali išskirti šilumos konvekcijos ir spinduliavimo būdais. Kai yra skirtumas tarp kūno paviršiaus temperatūrų ir aplinkos temperatūrų, šiluma bus apsikeičiama radiacijos būdu. Šie šilumos eikvojimo būdai taip pat vyksta plaučiuose kvėpuojant, nes įkvėptas oras paprastai yra vėsesnis ir sausesnis nei plaučių vidinis paviršius. Sušildydamas ir sudrėkindamas įkvėptą orą, kūnas netenka tam tikro kiekio šilumos su iškvėptu oru, o tai gali sudaryti iki 10% bendro pagaminto visos kūno šilumos.

Kūnas šilumos tėkmę tarp kūno vidinio sluoksnio (šerdies) ir odos kontroliuoja, per odos kraujo tėkmę. Net mažiausi pakitimai odos kraujo tėkmėje veikia odos temperatūrą. Odos kraujo tėkmės kontroliavimas organizmui suteikia būdą, kaip įtakoti šilumos apsikeitimą su aplinka. Prakaito išskyrimas iš organizmo sudrėkina odos paviršių, ir aplinkos sąlygos leidžia prakaitui garuoti. Dėl kūno gebėjimo prakaituoti, skystis atsirandantis ant odos gali išgaruoti, taip išskiriamas papildomas šilumos kiekį. Pavyzdžiui, jeigu organizmas negali atvėsti ir jis atlieka vidutinį fizinį darbą, tuomet kūno temperatūra gali padidėti maždaug 1°C kas 10 minučių. Tokie dideli papildomos šilumos kiekiai iš organizmo pašalinami prakaito pagalba garavimo metu. Prakaitavimą ir odos kraujo tėkmę organizme valdo simpatinė nervų sistema, ir tokie atsakai yra skirstomi pagal kūno vidinio sluoksnio (šerdies) ir odos temperatūrų padidėjimą. Kūnui reikia išeikvoti pagamintą šilumos perteklių, nes kitaip jis gali perkaisti. Kūną galima padalinti į vidinį sluoksnį (šerdį), kurį sudaro svarbiausi organai, ir į išorinį sluoksnį. Išorinio organizmo sluoksnio storis priklauso nuo aplinkos ir nuo poreikio išlaikyti kūno šilumą. Organizmo vidinę temperatūrą reguliuoja vidaus organai, kurie kartu su kitais audiniais organizme, sudaro šiltą vidinį kūno sluoksnį (šerdį). Šiluma yra gaminama visame kūne, tačiau ji prarandama tik iš audinių, kurie kontaktuoja su aplinka, labiausiai kvėpavimo takų ir odos. Vidinio kūno sluoksnio (šerdies) temperatūrą reguliuoja termoreaguliacinė sistema ir jos beveik neveikia pasikeitimai aplinkos sąlygose. Išorinio sluoksnio temperatūra nėra vienoda, ir ji keičiasi skirtinguose išorinio sluoksnio taškuose (2 priedas). Temperatūrą taip pat gali įtakoti ir aplinkos sąlygos.

  • Slauga Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (3899 žodžiai)
  • Kolegija
  • Slaugos referatai
  • Microsoft Word 966 KB
  • Žmogaus kūno temperatūros reguliavimas
    10 - 9 balsai (-ų)
Žmogaus kūno temperatūros reguliavimas. (2016 m. Gegužės 31 d.). http://www.mokslobaze.lt/zmogaus-kuno-temperaturos-reguliavimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 00:11