Žmogus ir Plikoji žmogbeždžione


Sociologijos referatas.

Plikoji žmogbeždžionė. Homo sapiens. Diferencijuoto infantilizmo. Vaiku auginimas. Kita gyvūnu panaudojimo mūsų reikmėms forma. Smulkūs mėsėdžiai naikinti kenkėjus. Svarbiausioji simbiozės forma. Kai kurių stambesnių gyvūnų panaudojimas kroviniams nešioti. Dar viena simbiotinių gyvūnų kategorija – įvairios rūšys , prijaukintos dėl to , ką gamina. Mokslinis ir estetinis. Kūdikystės stadija. Kūdikio gimdytojiškumo stadija. Objektyvus pasirengimas suaugusiųjų gyvenimui. Suaugusiųjų gyvenimo pradžia. Suaugusiųjų gimdytojų. Kaip autorius įrodinėja kad teisė ir moralė ne visuomet sutampa.


D. Morrisas ypač daug dėmesio skiria žaismingumo sąvokai, kuri jo manymu, gali paaiškinti daug dalykų, susijusių su žmogaus evoliucija. Anot autoriaus, pirmieji antropologai tam kad atskleisti pagrindine tiesa apie mūsų prigimti, apsilankė daugelio egzotiško pasaulio kampeliuose, kuriose gyveno netipiškų ir nevykusių kultūrų atstovai. Jų pastangom buvo surinkta stulbinančių faktų, patektą sukauptą medžiagą taip, tarsi ji atspindėtų visos mūsų padermės elgseną. Tų tyrėjų darbas, nepaprastai įdomus ir vertingas, kadangi rodo mums, kas gali atsitikti, išsukus iš pagrindinio raidos kelio į kultūrinį akligatvį. D,Morisas sako kad tos informacijos neužtenka, tam kad sužinoti apie plikųjų žmogbeždžionių tipiška elgseną. Jis stengėsi kuo išsamiau išnagrinėti bendrus elgesio dėsningumus ir aprašyti savo knygoje.

Primatų grupė, kuriai priklauso mūsų plikoji žmogbeždžionė, kilo iš pirmykščių vabzdžiaėdiškų protėvių. Turėdami stereoskopinę regą, sudėtingus judesius sugebančias atlikti galūnes ir pamažėle didėjančias smegenis, primatai ėmė vis labiau dominuoti savajame miško pasaulyje.

Maždaug prieš dvidešimt penkis- trisdešimt penkis milijonus metų šitos beždžionių prosenės ėmė evoliucionuoti, virsdamos tikromis beždžionėmis. Jie specializavosi gyventi miškuose ir tuo skyrėsi nuo smalsių ankstyvųjų žinduolių. Beždžionės atskirai evoliucionavo kaip toli pažengę medžių gyventojai ir Senajame, ir Naujajame Pasaulyje, tačiau amerikietiškoji primatų atšaka taip ir nepasiekė žmogbeždžionių lygio. O štai Senajame Pasaulyje žmogbeždžionių protėviai sklido po didžiulę miškingą teritoriją nuo vakarų Afrikos iki pietryčių Azijos. Maždaug prieš penkiolika milijonų metų jų miškų tvirtovių plotai smarkiai sumažėjo. žmogbeždžionių prosenėms teko rinktis viena iš dvejų: laikytis įsikibus to, kas liko iš senojo miškų prieglobsčio, ra vos ne bibline prasme būti išvytoms iš rojaus. Šimpanzių, gorilų, gibonų ir orangutangų protėviai nepasitraukė, ir nuo to laiko jų skaičius iš lėto mažejo. Plikosios žmogbeždžionės – prosenės paliko miškus ir ėmė konkuruoti su gyvūnais, gyvenančiais žemės paviršiuje.

Naujojoje aplinkoje mūsų protėvių laukė niūrios perspektyvos. Jie privalėjo tapti geresniais plėšrūnais negu nuo seno tuo besiverčią mėsėdžiai, arba pranokti senuosius žolėdžius. Šiandien mes žinome, kad jiems pavyko ir viena, ir kitą . Vaisių ir riešutų racioną, būdingą miškams, išstūmė šaknys ir gumbai, bet ir čia buvo didelių keblumų. Žmogbeždžionei tekdavo nuobodžiai kapstyti ir rausti kietą žemę, norint rasti vertingo maisto. Didelę svarbą turėjo ir gyvulines kilmės baltymai, kiaušiniai, jaunų bejėgių paukštelių. Pirmąjį žingsnį kelyje į mėsėdžius buvo ne sunku žengti.

Šitaip ateina žmogbeždžionės protėvių istorijos paskutinis milijonas metų, kai įvyko vienas už kitą svarbesnis raidos etapas. Ant žemės nusileidusios žmogbeždžionės jau turėjo dideles ir gerai veikiančias smegenis. Jos turėjo geras akis ir rankas, kuriomis galėjo tvirtai sugniaužti daiktus. Kaip primatai jos turėjo šiokią tokią socialinę struktūrą. Būtinybė tapti sumanesniais medžiotojais sukėlė nepaprastai svarbų pokyčių. Žmogbeždžionės labai išsitiesė, tad ėmė greičiau bėgti. Smegenis išlavėjo, jos greičiau darė sprendimus. Formavosi plėšri žmogbeždžionė medžiotoja. Vietoje natūralių ginklų buvo panaudoti dirbtiniai.

Kitas žingsnis buvo nuo įrankių panaudojimo prie jų gamybos. Žmogbeždžionės medžiodavo būriais; tobulėjant aukos galabijimo metodams, tobulėjo ir bendravimo metodai, kaip grupės narių tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas. Medžiodavo iš esmės patinai, patelės buvo užsiėmusios jaunikių auginimu. Medžiokle darėsi vis sudėtingesnė, jos trukmė vis augo, teko atsisakyti klajokliškos gyvensenos. Prireikė nuolatines stovyklos, į kurią jos galėtų grįžti nešinos grobio – ten jų lauktų patelės su jaunikiais, su kuriais būtų galima pasidalantį maistu.

Taigi medžiojančios žmogbeždžionės tapo sėsliomis ir tai turėjo įtakos visai lytinei, gimdytojiškai ir socialinei jų veiklai. Žmogbeždžionėms parūpo namų teikiami patogumai – ugnis, maisto sandėliai, dirbtinės pastogės. Miškų žmogbeždžionė išlipusi iš medžių apsigyveno paviršiuj, ėmė medžioti, sėsliai įsikūrė ir tapo kultūringa būtybe. Bet plikoji žmogbeždžionė tebelieka primatas.(„Beždžionė yra beždžionė, menkysta yra menkysta, net jeigu išpuošime jos šilkais ar aukso rūbais ”.)

  • Sociologija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (4407 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos referatai
  • Microsoft Word 25 KB
  • Žmogus ir Plikoji žmogbeždžione
    10 - 6 balsai (-ų)
Žmogus ir Plikoji žmogbeždžione. (2016 m. Birželio 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/zmogus-ir-plikoji-zmogbezdzione.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 18:42