Žuvininkystė


Žemės ūkio konspektas.

Įvadinė paskaita. Akvakultūros reikšmė ir jos objektai pasaulyje ir Lietuvoje. Žuvininkystės plėtros iki 2015 metų strategija. Žvejybos reglamentavimas. Žuvų išteklių atkūrimas. Migracijos kelių ir neršto apsaugos sąlygų gerinimas. Monitoringo ir mokslinių tyrimų sritis. Žuvų išteklių apsauga. Stipriosios žuvininkystės pusės. Silpnosios žuvininkystės pusės. Žvejybos laivų modernizavimas. Žvejybos pajėgumų subalansavimas. Žvejybos verslo sąlygų pagerinimas ir žuvų išteklių plėtra. Bežandžių ir žuvų raida. Žuvų bendrijų struktūros. Žuvų išteklių atkūrimas ir gausinimas. Ignalinos filialas. Rusnės filialas. Simno filialas. Šilavoto filialas. Vokės filialas. Žeimenos filialas. Centrinė laboratorija. Žuvininkystės tyrimų laboratorija. Žuvininkystės verslo organizavimas. Žuvininkystės tvenkinių vandens rodikliai. Rekreacinė žuvininkystė.


Žuvininkystė natūraliuose vandens telkiniuose , palyginti su žemdirbyste , gyvulininkyste , medžiokle ir kitomis ūkio šakomis yra specifinė žmogaus veiklos sfera , kur vykstančių gamtos vertybių atsikūrimo procesų betarpiškai stebėti , skaičiuoti ir programuoti negalima . Be to nuo seniausių laikų iki šiandien visuomenėje tebėra paplitusi nuomonė , kad žuvys ir kiti vandens turtai yra savaime atsikurianti Dievo dovana ir todėl ja naudotis savo reikmėms galima taip , kaip sugebame . Tačiau per šimtmečius užregistruota patirtis rodo ką kitą – žuvų populiacijos , kaip ir augalų bendrijos , gyvūnija atsinaujina pagal savo dėsnius , kuriuos galima pažinti pasinaudojant mokslo sukurtomis teorijomis ir darbo metodikomis . Žinant , kad žmogus visų pirma iš gamtos ima kas vertingiausia ir parankiausia , bet mažai rūpinasi to ėmimo pasekmėmis , ir atsirado reikalas jo veiklą normuoti ne tik sausumoje , bet ir vandenyje.

Smulkiausia žuvis – tik 1 cm ilgio grundalas gyvenantis Filipinų vandenyse , o stambiausios – gigantiški rykliai užaugantys iki 15 metrų ir sveriantys iki 4 tonų .

Net iš labai senų rašytinių šaltinių šiandien sunku nustatyti laikmetį , kada žmogus žuvį pradėjo naudoti maistui . Neretai kulinariniuose traktatuose randamas posakis , kad pirmasis receptas buvo patiekalo iš žuvies. Dar žinoma , kad Senovės Graikijoje ( XI – XVIII a. prieš mūsų erą ) žuvimi maitinosi tik neturtingųjų luomui priklausantys žmonės .

Dabartiniu laikotarpiu žmonių mityboje žuvis yra labai svarbus maisto produktas . Pagal maistingumą ir skonį žuvies mėsa yra ne prastesnė nei gyvulių . Jos maistinę vertę lemia lengvai virškinamų baltymų , riebalų ir mineralinių medžiagų kiekis . Žuvies baltymai ( jų žuvyse yra nuo 6 iki 27 proc. ) yra vertingi tuo , kad yra visaverčiai , t.y. juose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys , kurių žmogaus organizmas nesintetina , todėl turi gauti su maistu : lizinas , metioninas , triptofanas , leucinas , treoninas , izoleucinas , fenilalaninas ir valinas . Be to žuvų baltymai žmogaus organizmo yra įsisavinami net iki 98 procentų .

Juozas Virbickas knygoje „Lietuvos žuvys“ aprašo 13 būrių,40 šeimų , 87 gentis, 101 rūšį ir porūšį žuvų ir nėgių . Iš jų 19 rūšių introdukuotų arba atsitiktinai iš svetur patekusių žuvų : sterlė, vaivorykštinis upėtakis , amerikinė palija, čyras , peledė , muksunas, sidabrinis karosas , karpis , baltasis ir margasis plačiakakčiai , baltasis ir juodasis amūrai , bizonžuvė , katžuvė, dryžuotasis moronas, čiukčių žuvis , rytinis gružlelis , žvynagalvis ir nuodėgulis.

Apie nuodėgulį noriu pakalbėti plačiau , kadangi tai pavojinga žuvis. Tikrasis šios žuvies pavadinimas – nuodėgulinis grundalas. ( Kai kurie žvejai šią žuvį vadina rotanu ) . Jį apie 1877 metus tolimame Amūro krašte atrado Varšuvos universiteto profesorius Benediktas Dibovskis ( Dybowski ) . Jis pirmasis aprašė ešeržuvių būrio ( Perciformes L. ) žvynagalvių šeimos ( Eleotrididae ) nuodėgulinį grundalą , kurio lotyniškas pavadinimas yra Perccottus glehni.

Pirmą kartą nuodėguliniu grundalu susidomėta 1912 m. , kuomet Peterburgo akvariumininkas I.Zalivskis jų atsivežė iš Tolimųjų Rytų . tačiau I.Zalivskio atvežtos žuvys akvariume nesidaugino. 1916 metais jam būnant fronte giminaičiai visas žuvis paleido į sodo tvenkinį , kur nuodėguliai sėkmingai aklimatizavosi , pradėjo daugintis ir nežinomais keliais pateko į kitus Peterburgo rajono ežerus bei Suomių įlankos seklumas . Sekliose jūros įlankėlėse nuodėguliai žalos nepadarė tačiau nedideliuose uždaruose vandens telkiniuose jie tapo vienintele žuvimi.

1948 metais ši žuvų rūšis buvo atvežta kompleksinės ekspedicijos dalyvių į Maskvą . Čia iš mokslo įstaigų nuodėguliniai grundalai persikraustė pas akvariumininkus , kurie juos išleido į keletą Maskvos tvenkinių .

Kaip nuodėguliai pateko į Lietuvą duomenų nėra , tačiau galima spėti , kad ir čia neapseita be akvariumininkų pagalbos. Pirmąkart nuodėguliai Trakų rajono Lentvario tvenkiniuose aptikti 1990 metais.

Žuvininkystė. (2016 m. Gegužės 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/zuvininkyste.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 07:11