Alberas Kamiu Camus Maras analizė

Albertas camus veikale „maras“ pasakoja apie miestą, ištiktą epidemijos ir besistengiantį ją nugalėti. Autorius savo pasakojimo nevadina romanu; kartais vadinama kronika, epidemijos kronika. Tai veikiau pranešimai, svarstymai, kuriems suteikta pasakojimo forma. Nėra čia nė psichologiškai pagrįsto pasakojimo, o autoriaus siekimas suvokti, kas yra gyvenimas. „maras“ – filosofinė alegorija. Nereikia čia ieškoti pikantiškų istorijų ar ko nors panašaus. Čia svarbu ne siužetas ir ne charakteriai, o atsakymų ieškojimas į fundamentaliausius būties klausimus. Kronika „maras“ yra itin svarbi dėl autoriaus drąsos pabrėžti proto reikšmę doroviniam gyvenimui, atsisakyti valios reikšmės išimtinumo šioje srityje prielaidos. Čia meniškai sklaidoma žmogaus protingumo veikimo reikšmė. „maras“ – romanas diskusija, konfrontacija, dialogas. Veikėjų romane palyginti nedaug. Romanas asketiškai yra niūrus ir griežtas. Vaiduokliški išmirusio orano peizažai primena chirico tapybą: mirties ir pragaro klimate juda sustingusios kaukės. Kamiu pasiekia beveik idealią pusiausvyrą, jo paties žodžiais tariant, „tarp beprotiškos abstrakcijos ir nuodėmingo reportažo“, tarp kafkos ir dos passos‘o. Tradicinę prancūzišką retoriką atsveria ironiški, trumpi pasmerktojo miesto, jo banalaus gyvenimo aprašymai; paprastą ir iškilmingą saulės, dykumos, viduržemio jūros simboliką – mirtinos ligos grimasa ir groteskas; vieną iš poetiškiausių ir neįprasčiausių pasaulinės literatūros scenų.