Antika ir senetika

Pa­ tys didžiausi — heraklitas, demokritas, platonas, aristote­ lis,— orientavęsi į kosminės esamybės refleksijas, esmingai skiriasi net pačia minties sklaida. Jų džiaugsmingas bekliū- tės proto galių plėtotės jautimas kaip būties šviesa uždengia tik kažkur begalybėje tegalimą nebūtį. Senekos minties bū- tiškoji plėtotė vyksta jau įveikiant žmogaus kūniškumo ir pasaulio daiktiškumo trauką, o jos prieštaros tokios dra­ matiškos, kad ji neturi augustiniško tragizmo tik todėl, jog orientuota ne į būties paslapties įminimą, o į bu­ vimo būties akivaizdoje palengvinimo paieškas. Ne veltui f. Engelsas pavadina seneką krikščionybės dėde : su grai­ kiškuoju realizmu seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.

Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziškumas jau susiklosčiusiai grai­ kų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali pri­ lygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuo­ tinybės dalis — pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės — mitologinio dieviškumo — pavidalais, o galimybės —- žmogaus materialaus determinuotume. — formomis. Tų formų ieškojimas iškelia di­ dingas logo, atomo, idėjos, nuso pasaulių konstrukcijas — to­ kias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gy­venimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų pie­šiamas gamtos paveikslas, per gamtos—savo aplinkos — pažinimą. Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas — gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filo­ sofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.

Priemonė, kuria graikai kuria naująjį savo ir savo aplin­ kos paveikslą, yra protas. Ji pasirodo esanti paprasta, bet turinti su niekuo nesulyginamą galią. Paprasta ji tuo, kad, yra prieinama kiekvienam žmogui, o nepaprasta tuo, kad, tikdama doroti pačius paprasčiausius daiktus, žmogų gali akimoju išvesti ir į begalybę.