Antroponimika


Įvadas. Antroponimika. Vardai archaika ir inovacijos. Pavardės lietuvių ir svetimų kalbų elementų mišinys. Pravardės ir slapyvardžiai su(si)kurta tapatybė. Literatūros sąrašas.


▪ krikščionybė atnešė į Lietuvą krikščionišką vardyną (Jonas, Petras, ..)

▪ Sulipinami vardai (Augoda – Augustas + Goda, Tamildas – Tomas + Milda).

Tautinis vardynas ir svetimųjų apnašos. Tautinis vardynas pats seniausias, ir sudaro apie trečdalį visų lietuvių vardų. Dvikamieniai asmenvardžiai:

▪ Hebrajiškos kilmės vardynas (Sulamina, Morta, Elzbieta, Tamara, Zuzana, Rachelė, Morta, Abelis, Baltazaras, Dovydas, Elijas, Barnabas, Sabas, Joakimas);

▪ Graikiškos kilmės vardynas (Sibilė, Prakseda, Kotryna, Jarmala, Ifigenija, Eufrozina, Aminta, Agnius, Trasijus, Pakamas, Eufemijas, Damazas, Ambraziejus, Heliodoras).

▪ Lotyniškos kilmės vardynas (Agripina, Stela, Priscilė, Estela, Digna, Beatričė, Olivija, Rufinas, Placidas, Klarentas, Januarijus, Emilijonas, Benignas, Amandas);

▪ Germaniškos kilmės vardynas (Vilfreda, Otilija, Gerlinda, Edita, Alvyra, Jadvyga, Viltrūda, Albertas, Pranciškus, Leonardas, Hubertas, Genardas, Edvinas, Arnas);

▪ Slaviškos kilmės vardynas (Borisas, Boleslovas, Kazimieras, Česlovas, Vaclovas, Vladimiras, Vladislovas).

▪ Vardai ir pavardės nebuvo būtinai rašomos tik didžiosiomis raidėmis;

▪ Lietuviški asmenvardžiai verčiami į lenkiškus (Geležėle – Želaska; Bepirštis – Bespalczik).

▪ Vardas susijęs su gimimo laiku (Aušra, Giedra, Šalna, Vasaris);

Pravardės ne tik papildomai įvardija žmones, bet, skirtingai nuo pavardės, juos dar ir apibūdina, individualizuoja. Jose neretai atsispindi kokia nors fizinė ar būdo ypatybė, veikla, gyvenamoji vieta, nuolat kartojamas žodis, pomėgis ar kitas tik jam būdingas bruožas. Pravardės paprastai duodamos pagal kitiems neįprastą, visam kolektyvui nebūdingą, nenorminį bruožą. Jos dažniausiai pabrėžia netipiškus ir netgi nepageidautinus bruožus, taip parodydamos ir požiūrį į „netinkama“ išvaizdą, būdą, elgesį, kalbą, atspindėdamos tam tikrus reikalavimus, kuriuos bendruomenė kelia žmogui. Pravardžių kūrimas – emocionali kalbinės visuomenės reakcija į stimulą, turinti socialinės kontrolės paskirtį. Duodama pravardė visuomenė tarsi kontroliuoja savo narius ir neatitinkančius reikalavimą paženklina kandesne ar švelnesne pravarde. Pavadinant žeminančiu vardu kartais stengiamasi nuteikti kitus prieš pravardžiuojamąjį, patraukti pašnekovą į savo pusę. Pravardės, panašiai kaip keiksmažodžiai, yra ir žodinės agresijos išraiška, atsirandanti kaip reakcija į frustracinę situaciją. Jomis sublimuojamas dėl įvairių priežasčių (nesėkmių, nusivylimo, silpnumo) kilęs nepasitenkinimas savimi bei kitais ir susikaupęs pyktis. Tačiau duodant pravardę paprastai nesiekiama žmogaus atstumti – ji kaip tik rodo, kad pravardžiuojamasis yra to paties kolektyvo narys, savas žmogus. Juk pravardžiuojami tiktai pažįstami žmonės, o atsitiktinai atklydę ir su kitais jokio ryšio neturintys pravardžių negauna.

Jeigu lietuviai pavardžių susidarymo laikotarpiu nebūtų buvę įvardyti pravardėmis, šiandien turėtume palyginti nedaug lietuviškos kilmės pavardžių. Mat po Lietuvos krikšto ėmus plisti dvinariam asmens įvardijimui, šalia tautinio vardo imta dėti krikščionišką nelietuvišką vardą. Tokie svetimos kilmės asmenvardžiai, ateidami iš įvairių kalbų, smarkiai kito ir įgavo kalbų tarpininkių (dažniausiai slavų) požymių. Tuo tarpu pavardės, atsiradusios iš pravardžių, kilmės požiūriu lietuviškesnės – jos kilusios iš gyvūnų, augalų, amato, tautybės pavadinimų, taip pat gyvenamųjų vietų, fizines ypatybes, žmogaus būdų, turtinę ir šeimyninę padėtį nusakančio žodžio, o kartais net iš veiksmažodžio, būdvardžio ir ištiktuko.

  • Microsoft Word 38 KB
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • 13 puslapių (2463 žodžiai)
  • Kolegija
  • Dovile
  • Antroponimika
    10 - 2 balsai (-ų)
Antroponimika. (2017 m. Birželio 05 d.). https://www.mokslobaze.lt/antroponimika.html Peržiūrėta 2018 m. Birželio 19 d. 02:06
×