Aplinkosauga spera



Visuomenės plėtra ilgą laiką buvo neatskiriamai susijusi su didėjančiu poveikiu aplinkai.
1971 m. Pasirodė forester knyga pasaulio dinamika , kurioje pateiktos labai niūrios ateities prognozės. Išvada: jei ir toliau žmonių skaičius, gamtinių išteklių naudojimas ir gamyba didės tais pačiais tempais, tai jau xxi a. Pradžioje aplinkos teršimas pasieks katastrofišką lygį ir žmonijos laukia neišvengiama ekologinė katastrofa.
Tapo akivaizdu, kad atėjo laikas atsisakyti beatodairiško ekonomikos augimo bei daugiau dėmesio skirti efektyviam gamtinių išteklių naudojimui ir aplinkos taršos mažinimui.
Kiek vėliau, išleidus publicistinius ir filosofinius leidinius, susiformavo žmonių koncepcija - jei norime turėti švarią aplinką, išsaugoti gyvąją gamtą ir išlikti patys, turime atsisakyti tolesnės ekonominės plėtros, labai apriboti gamtinių išteklių naudojimą bei savo norus turėti vis daugiau civilizacijos gėrybių.
ši koncepcija prieštaravo žmogaus prigimčiai, todėl buvo pradėta ieškoti būdų, kaip neatsisakant tolesnio ekonomikos augimo išspręsti didėjančias aplinkos problemas. Labai svarbų vaidmenį suvaidino jungtinės tautos (jt). Jau 1972 m. Stokholme buvo sukviesta jt konferencija aplinkos apsaugos klausimais. Čia buvo konstatuota, kad sparčiai plėtojantis mokslui ir technikai, žmogaus galimybės veikti ir keisti aplinką pasiekė iki šiol neregėtus mastus. Šio poveikio pasekmės yra sunkiai nuspėjamos ir kelia grėsmę ne tik gyvajai gamtai, bet ir pačiam žmogui.
Konferencijoje buvo suformuluota nuostata, kad ekonominė plėtra turi vykti kuo efektyviau naudojant gamtinius išteklius ir atsižvelgiant į daromą poveikį aplinkai. Buvo nutarta įsteigti instituciją - jt aplinkos programą (jtap, angl. Unep). Programa suvaidino svarbų vaidmenį tolesnės aplinkos apsaugos politikos raidoje.
1980 m. Unep tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (iucn) išlaukinės gamtos fondas (wnf) paskelbė pasaulio aplinkos apsaugos strategiją, kuri padėjo subalansuotosios plėtros pagrindą.
Joje sakoma, kad plėtra ir apsauga nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, o racionalus gamtos išteklių naudojimas yra neatskiriama ne tik ekonominės plėtros, bet ir gamtos apsaugos dalis.
1984 m. Jt buvo sudaryta speciali aplinkos ir plėtros komisija. 1987 m.