Aputis Horizonte bėga šernai interpretacija

Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulė vis tiek jau leidosi, nelaukė nieko, negailestingai skubėjo sukišti į tamsą ir miškus, ir durpyną, kur paliko traktorių gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksančią šatriją, laukus su žydinčiais dobilais. ˇiūrėdamas tenai, už horizonto, gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, - tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: viešpatie! Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.

Gvildys atsisėdo ant didelio kerpėto akmens svaigo galva į namus dar netraukė eiti, dar norėjo žmogus pabūti viešpačiu, sugrįžti į vaikystę. Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti.