A.Vienuolis Paskenduolė analizė

Antanas vienuolis (1882 – 1957, tikroji pavardė žukauskas) sukūrė meniškiausią apsakymą xx a. Pasižiūrėkime, kaip atskleista moters drama paskenduolėje . Sekminių pavakarys. Kuriamas kontrastas tarp giedros gamtos, žąsiaganių dainos ir veronikos minčių. Bėda jau suvokta, bet rusena dar viltis, kad juozelis nepamirš. Mintys apie ateitį dar nėra niūrios. Mergina visą laiką jaučia ryšį su rugiais: rugiuose atsitinka bėda , rugiai šnibžda: veronika, veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda . Rugių įvaizdis kartojamas daug kartų: jie aprašyti nuo laibo stiebelio iki nulinkusių varpų – nuo menkos gyvybės iki subrendimo mirčiai. Veronika turėtų ir norėtų irgi nueiti kelią iki natūralios mirties. Ji yra našlaitė, todėl jos moteriška bėda didesnė. Kaip liaudies dainų našlaitė, ji eina ant kapų, šaukiasi motinos. Tik žemė, senutė, mirusi motina užtaria veroniką. Danguje ją lydi aušrinė – vakarinė, tačiau vis gźsta lyg žvakė vėjyje – tai simbolizuoja veronikos vilčių žlugimą. Ji meldžiasi marijai, keliais šliaužioja aplink kryžių, papuošia jį žolynų vainiku. Gamta laiko veroniką savo prieglobstyje, perspėja ir užtaria. Gamta yra žmogiškai nusprendžianti. Štai medžiai tariasi kažin ką gera , tik rytui auštant pradėjo žmogui palankiau šnibždėti . Tik aišku viena, kad dangus ir maldos nebegali atitolinti nelaimės. Veronika apie savo bėdą prisipažįsta juozaponienei. Nuo šio epizodo pradeda plėtotis išorinis konfliktas: veronikos nelaimė atsiduria prieš kaimo bendruomenės teismą.