Buferinės sistemos


Buferinės sistemos. Buferinėmis sistemomis vadinami tirpalai kurių pH skiedžiant arba pridedant nedaug stiprios rūgšties ar šarmo. Buferinių tirpalų gamyba. Gaminant. Buferinių tirpalų pH. Buferinę sistemą sudaro silpna rūgštis (HA) ir tos rūgšties druska (MeA). Hendersono-Haselbacho lygtis. Buferinio tirpalo pH apskaičiavimas. Pavyzdžiui yra. Bazinio buferinio tirpalo pH. Jeigu gaminamas bazinis buferinis tirpalas, išreiškiama ne H+, o HO- koncentraciją tirpale. Buferinių sistemų veikimo mechanizmas. Įpylus į buferį rūgšties, reaguos tirpale esantys druskos anijonai CH3-COO- + H+ → CH3-COOH. Buferių sąveika su rūgštimis. Buferinė sistema sudaryta iš 0,1 N acto rūgšties ir 0,1 N natrio acetato. Buferių sąveika su šarmais. Į tokį patį buferinį tirpalą įpylus natrio šarmo iki galutinės koncentracijos. Fosfatinės buferinės sistemos veikimas. Jeigu buferinę sistemą sudaro dvi nevienodo rūgštingumo druskos. Amoniakinė buferinė sistema. Naudojant buferinį tirpalą sudarytą iš silpnos bazės ir tos bazės druskos. Buferinė talpa. Stiprios rūgšties ar šarmo ekvivalentų molių kiekis. Buferinės talpos priklausomybė nuo koncentracijos. Buferinės talpos priklausomybė nuo koncentracijų santykio. Buferinio tirpalo pH priklauso tik nuo disociacijos konstantos ir komponentų koncentracijų santykio. Rūgščių ir bazių pusiausvyra organizme. Medžiagų apykaitos metu pastoviai susidaro rūgštinių ir bazinių medžiagų. Rūgščiųjų karbonatų buferinė sistema. Rūgščiųjų karbonatų (hidrokarbonatų) buferinėje sistemoje H2CO3 yra protonų donoras. Rūgščiųjų karbonatų buferinės sistemos pH. Fosfatinė (hidrofosfatų) buferinė sistema. Fosfatinės sistemos pagrindą sudaro rūgštinė- bazinė pora H2PO4- (protonų donoras). Aminorūgščių buferinės savybės. Aminorūgštys - amfoteriniai elektrolitai (amfolitai), Joms būdingos ir rūgščių, ir bazių savybės. R–ch–coo- +. Leucino buferinės savybės. Baltymų buferinės savybės. Atsižvelgiant į aplinkos pH, baltymai kaip ir aminorūgštys gali turėti suminį nulinį. Hemoglobino–oksihemoglobino buferinė sistema. Hemoglobino-oksihemoglobino buferinė sistema sudaro 75 viso kraujo buferinės talpos. Hemoglobino–oksihemoglobino buferio sudėtis. Hemoglobino buferinę sistemą sudaro nejonizuotas hemoglobinas HHb (rūgštis. Hemoglobino–oksihemoglobino buferio veikimas. HHbO2 yra stipresnė rūgštis už HHb, tai HbO2- yra silpnesnė bazė už Hb. Bohr’o efektas. Esant žemam pO2 (audiniuose) prie hemoglobino jungiasi H+. Rūgščių ir bazių pusiausvyros sutrikimai. Kai organizmo buferinės sistemos nepajėgia atkurti vandenilio jonų koncentracijos poslinkių, sutrinka rūgščių-šarmų pusiausvyra.


Pavyzdžiui, yra 0,1 N CH3-COOH tirpalas. pH = -lg(1,32∙10-3) ≈2,88. Įpylus į šį tirpalą CH3-COONa, kad jo koncentracija tirpale būtų 0,1 N, bendra CH3-COO- koncentracija bus ≈ 0,1 N.

Fosfatinės sistemos pagrindą sudaro rūgštinė- bazinė pora: H2PO4- (protonų donoras), HPO42- (protonų akceptorius): Silpnos rūgšties savybės būdingos H2PO4-, o sujungtinės bazės – HPO42-. HPO22- + H+ ↔ H2PO4- H2PO4- + HO- ↔ HPO42- + H2O H2PO4- + HCO3- ↔ HPO42- + H2CO3.

Hemoglobino-oksihemoglobino buferinė sistema sudaro 75 viso kraujo buferinės talpos. Hemoglobino ir oksihemoglobino sistemos funkcionuoja kaip vieninga, viena į kitą pereinanti sistema. Vykstant kvėpavimo procesui hemoglobinas prisijungia deguonį ir virsta oksihemoglobinu: HHb + O2 ↔ HHbO2.

Esant žemam pO2 (audiniuose) prie hemoglobino jungiasi H+. Vienas molis oksihemoglobino atiduoda 4 molius deguonies prijungdamas 2 molius H+. Šis H+ prijungimas leidžia palaikyti pH pastovumą audiniuose, kuriuose vyksta intensyvi medžiagų apykaita. Didėjant O2 kiekiui didėja CO2 ir H+ atpalaidavimas. Šie reiškiniai ir sudaro Bohr'o efekto esmę.

  • MS PowerPoint 182 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 34 puslapiai (1028 žodžiai)
  • Kolegija
  • Ieva
  • Buferinės sistemos
    10 - 1 balsai (-ų)
Buferinės sistemos . (2018 m. Birželio 12 d.). https://www.mokslobaze.lt/buferines-sistemos.html Peržiūrėta 2018 m. Birželio 22 d. 21:35
×