Dainos


Įvadas. Apeiginės dainos. Kalendorinių apeigų dainos. Šeimos dainos. Vestuvinės dainos. Krikštynų dainos. Giesmės. Neapeiginės dainos. Darbo dainos. Karinės – istorinės dainos. Jaunimo ir meilės dainos. Vaikų dainos. Mitologinės dainos. Dainos apie gamtą. Poetinės dainų priemonės. Lietuvių liaudies dainų švelnumas. Lietuvių liaudies dainos. Išvados. Tautosaka – žodinė liaudies kūryba. Ji – viena svarbiausių disciplinų, ugdančių tautos kultūros samprata, formuojančių požiūrį į laisvę, darbą, tiesą, moralę, idealą ir kitas pamatines kategorijas. Dažniausiai ji tyrinėjama ir dėstoma remiantis rūšine ir žanrine kūrinių klasifikacija, daugiausia dėmesio skiriant jų meninei prigimčiai.

Tautosaka – žodinė liaudies kūryba. Be abejo, tautosaka yra žodžio menas, tačiau beveik visuose kūriniuose galima įžvelgti ir kitą – pažintinę, auklėjamąją ar maginę paskirtį.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Dainuojamosios tautosakos kūriniai būdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvyki apeiginės dainos buvo atliekamos tam tikrų apeigų metu. Jos jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant velykų sūpuoklines dainas, prašoma aukštų linų; nuo jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei kalėdų dainos, užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (jurginių dainos, velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, joninių dainos).

Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu kalėda ir pan. ), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje.

  • Microsoft Word 18 KB
  • 2012 m.
  • 9 puslapiai (2897 žodžiai)
  • Mokykla
  • Dainos
    10 - 3 balsai (-ų)
Dainos. (2011 m. Rugpjūčio 01 d.). https://www.mokslobaze.lt/dainos.html Peržiūrėta 2020 m. Balandžio 05 d. 12:35
×
24 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo