Dirvotyros špera

Dirvotyra–mokslas apie dirvožemį, jo sandarą, sudėtį, savybes, geografinį paplitimą, susidarymo dėsningumus, vystymąsi, reikšmę gamtoje, apie esminę dirvož savybę – derlingumą, būdus jam išsaugoti ir didinti. Dirvotyra jos uždaviniai. Uždavinys–ieškoti tinkamiausių būdų dirvožemius produktyvinti. Dirvotyra labai reikšminga žemdirbystei, miškininkystei. Dirvotyra teikia duomenų, kaip dirvožemius daryti derlingesnius, kaip juos tręšti, melioruoti (drėkinti, sausinti, kalkinti, gipsinti),kaip išvengti jų erozijos. Trumpa dirvotyros istorija. Dirvotyros mokslas Lietuvoje. Kaip savarankiškas mokslas atsirado rusijoje 19 a pab. Pirmasis humusą apibūdino švedas valerijus xviiia. Vėliau xixa. Vokiečių mokslininkas tjieras paskelbė augalų mityba humusu (teorija). Dirvotyros istorijoje nemažai pasidarbavo Lietuvis k. Giedroicas. Jis išaiškino dirvožemio sorbcijos teoriją. Pirmasis dirvožemininkų kongresas įvyko 1927m. Lietuvos dirvožemiais pradėta domėtis po valakų reformos. Po i pasaulinio karo, pradėtai Lietuvos žemės reformai, j. Stonkūnas sudarė dirvožemio vertinimo skalę. 1925m. Pasirodė pirmoji knygutė dirvožemis (aut. Skubeika). 1930m. Lžūa dirvotyros mokslo katedros vedėjas prof. S. Ruokis suklasifikavo Lietuvos dirvožemius pagal drėgmės rėžimą, reljefą, granuliometrinę sudėtį, paruošė knygą dirvožemio mokslas . 1936m. Išleido pietų Lietuvos dirvožemio žemėlapį. Pokario Lietuvoje dirvožemį tirti ir kortagrafuoti pradėjo lžūa. Lt dirvožemių tipas ir granuliometrinė sudėtis 1996m. Buvo nustatyta pagal dokučajavo klasifikacija. Dirvožemis yra savarankiškas gamtos kūnas susidaręs dėl klimato augalinių ir gyvulinių dirvodarinių uolienų, reljefų ir šalies amžiaus sąveikos. Tai yra savita mineralinė ir biologinė sistema. Dirvožemio savybės lemia mineralinių ir organinių medžiagų kompleksas. Visos dirvožemio savybės yra tarpusavyje susijusios. Jo savybės kinta, kinta dėl žemės dirbimo, tręšimo, temperatūros svyravimų, dirvožemio mineralinių ir organinių gaminių procesų eigos. Žemės vidaus sandara ir sudėtis. Litosfera–tai paviršinis žemės apgaubtas, kurį sudaro žemės pluta ir viršutinė mantija iki atmosferos. Žemės plutos storis nuo7 iki 80km. Tai aktyviausia geosfera. Joje vyksta magminiai ir tektoniniai procesai. Apatinis žemės plutos paviršius visiškai atspindi viršutinį. Žemynose žemės pluta giliau įsiskverbia į mantiją. Stratisfera–tai nuosėdinių ir vulkanogeninių nuosėdinių uolienų žemės plutų sluoksniai. Granitinis apgaubtas sudarytas iš gneisų ir deolitų.