Donelaitis

Donelaičio kūrinys yra metai , kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam Lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio metus sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: pavasario linksmybės , vasaros darbai , rudens gėrybės ir žiemos rūpesčiai ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti metų ištrauka yra k. Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus plaučiūną). Labai vaizdingai k. Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė . Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K. Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą kardais ir šoblėmis , įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus ( dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo ) ir jau tuos, kurie su žilomis barzdomis svyrinėjo . Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia šmėkla, k. Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams ištuštinti pievas ir taip surinkti metų derlių.

K. Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra plaučiūnas, kurį k. Donelaitis priskiria prie nenaudėlių ( pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas ) būrų (gerieji būrai - vėžlybieji ). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. pernai [] budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė .