Egzistencinė ir absurdo drama

Egzistencializmas susiformavo po ii pasaulinio karo. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir atsako už savo poelgius, tačiau žmogus turi atskomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiai yra tokie, kad juose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienišumui, jokių moralinių vertybių nėra, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, negalima nurodinėti, kaip jam elgtis. Žymiausi egzistencialistai: sartras, kamiu, anujis, beketas.

Absurdo drama susiformavo prancūzijoje 20a. Viduryje. Jai būdinga dekoracijų nebuvimas, kaukės, choras. Dramoms imami kūriniai atitikdavo antikinius siužetus. Absurdo drama reiškia būties absurdiškumą, asmenybės vienatvę, žmonių bendravimo problemas. Dramose gausu absurdiškų situacijų, dialogai nerišlūs, veikėjų personažai prieštarauja logikai. Scenoje judesiai mechaniški, dialogai beprasmiai, į žmogų žiūrima kaip į marionetę. Būties tragizmas atsiskleidžia per komizmą.