Ekologinis dorovės imperatyvas skaidrės
Dorovinio santykio kilmė - XIX amžiuje mintys apie dorovinį žmogaus santykį su aplinka dar neturėjo aiškiai apibrėžtų kontūrų ir pasireiškė daugiausia latentine forma. - Remtąsi žmogaus ir gamtos sąveikos senovinėmis forma. Šios formos gelmėse iš pradžių rutuliojosi dorovinis santykis. XIX a. mąstytojai kūrė grąžimo etiką; kartu jie reabilitavo gamtą kaip pagarbos vertą realybę. Jų etines pažiūras galima laikyti šiuolaikinės ekologinės etikos priešistore. Ekologinė etika kaip atskira disciplina imta aktyviau plėtoti tik paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Ekologinio mąstymo formavimosi centrai buvo Vokietija, JAV, Anglija. Vėliau į šį judėjimą įsijungė skandinavų šalys. Taip buvo sukurtos šiuolaikinės ekologinės etikos pirmosios koncepcijos. Palankios sąlygos ekologinei etikai plėtotis susidarė po 1972 m. Stokholme įvykusios pasaulinės konferencijos ekologinio švietimo ir ugdymo klausimais.
Šiuolaikinių ekologinių problemų sprendimas jau ne toks tiesmukas kaip senovėje. Šių dienų ekologinės dorovinės problemos pagal savo mastą ir turinį yra visai kitokio pobūdžio nei senovėje, todėl jų sprendimas reikalauja kitokių priemonių, ištobulintos, racionalios kultūros. Tačiau dabarties ir senovinės eros santykis svarbus formuluojant klausimą apie moralės apskritai ir moralinio santykio su gamta pradžią. - Gamtinė aplinka objektyviai vaidino lemiamą reikšmę pradiniu žmonių gyvenimo periodu, todėl ji dominavo ir senovinio žmogaus emocinėje vertinamojoje sferoje: pirmykščiam žmogui Kitas, kaip būtinas dorovinio santykio narys, pirmiausia buvo Gamta, o ne žmogus.
