Etinės teorijos taikomos versle

Etika – taikomasis mokslas, kuris pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais per gėrio ir blogio prizmę. ( ethos – reiškia paprotį, įprotį).

Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turinti savo tikslus ir poreikius. Žmogaus vertingumą sudaro ne biologinė, bet socialinė, dvasinė jo vertė. T. Ne tai kiek jį sukūrė gamta, o kiek jis pakilo virš gamtos. Dorovinį žmogaus vertingumą kuria pats žmogus. Kurdamas ne tik materialines vertybes, bet ir dvasines vertybes, jis iškyla virš jį supančio materialaus pasaulio ir savo biologinės prigimties. Dorovinis žmogaus vertingumas pagrįstas aukščiausiomis vertybėmis: gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine. Kokias vertybes jis renkasi, kam teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Tai atsispindi žmogaus praktinėje veikloje, bei santykiuose su kitais žmonėmis. Tai ir pasimato žmogaus socialinis kryptingumas. Visi žmonės skirtingi: kiekvienas turi savitą ryšį su kultūra religija mokslu. Žmogų veikia aplinka – artimesnė (šeima), tolimesnė (darbinė, ekonominė, politinė). Aplinka kuria žmogų, žmogus – aplinką. Tačiau visi mes esame skirtingi, todėl etika negali visiems pritaikyti vienos taisyklės. Mes vertiname savo pačių poelgius, kaip gerus ar blogus, giriame ar peikiame, jiems pritariame ar smerkiame. Asmenis taip pat vertiname vadindami moraliais ar nemoraliais, sąžiningais ar ne. Taip pat vertiname socialinėje sferoje įstatymukiekvienam žmogui sąžinė pasako kuo gėris skiriasi nuo blogio, pagal tai ir vertiname. Pagrindinės moralės sąvokos – pareiga, atsakomybė, sąžinė, laisvė, savanoriškumas, valia, teisingumas, savęs vertė.

Moralumas – tai žmogaus sąžinė. Ir moralinė blogo ar gerdorovė neprievartiniu, dvasiniu būdu reguliuoja žmonių poelgius bei santykius, taip pat jų jausmus ir mintis. Ji įpareigoja elgtis žmones pagal sąžinę, laisvą valią, atsakomybę.

Dorovė – tai praktikos įvertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus. Perėjimas nuo subjektyvaus moralumo prie dorovės – būtina sądorovinės vertybės – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas yra asmeniškai ar visuomenine prasme pirmenybinis kokių nors alternatyvų arba priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu.

Dorovinės vertybės priklauso nuo istorinių, socialinių, kultūrinių vertybių.