Europos sąjungos regioninė politika
Nors europos sąjunga laikoma viena iš labiausiai klestinčių ekonominių zonų pasaulyje, čia vis dar esama ryškių skirtumų tarp valstybių narių, ypač žvelgiant ir regioninio požiūrio taško (tarp regionų yra labai ryškių vidinių skirtumų, susijusių su pajamomis ir galimybėmis).
Regioninė politika- tai es politika, kurios tikslas- sumažinti įvairių es valstybių regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Kylantis vietinės valdžios įvairiose es valstybėse susidomėjimas bendrijos regionine politika stiprino regionų europos politikos įgyvendinimą. Ši politika rėmėsi paprasta prielaida, kad europos didelės problemos sprendžiamos bendrijos lygiu, o mažosios – geriau išsprendžiamos vietiniuose valdžios lygiuose, kurie žymiai išsamiau susipažinę su vietiniais poreikiais. Regioninė politika nereiškė naujų konstitucinių pertvarkymų, nes centrinė valdžia visuose es lygiuose turėjo savo paskutinį žodį. Taigi, pagrindines regioninė poltikos nuostatas nulėmė bendras liberalios ekonomikos užtaisas , glūdėjes visame ekonominės integracijos projekte. Tiesa, nusprendus sukurti bendrą žemės ūkio politiką atsirado tam tikrų regioninės polikos elementų, paremtų lėšų paskirstymu, tačiau jie ilgą laiką reiškėsi tik žemės ūkio srityje. Romos sutartimi įsteigtas europos investicijų bankas, turėjęs teikti paskolas ir labiau atsilikusies regionams plėtoti, vis dėlto visa tai buvo išimtys, o ne išplėtotos regioninės politikos elementai. Tačiau jau 1961 m. Buvo įsteigtas europos socialinis fondas. 1965 m. Komisija pateikė pirmąjį regioninės politkos memorandumą, turėjusį rūpintis regionine plėtra. Regioninės politikos plėtros stimulu tapo bendrijos išplėtimas. Pirmojo išplėtimo padariniai regioninės politikos formavimuisi dar buvo gana riboti.
