Filmo Gyvuneliu kapines recenzija
Kingas visuomet būna patenkintas savo kūrinių ekranizavimu, net jei siužetas ir labai skiriasi nuo knygos. Filmas „Naminių gyvūnėlių kapinės“ nesulaukė rašytojo kritikos, galbūt todėl, jog ir pats filme suvaidino nedidelę rolę.
Filmo siužetas mane suintrigavo nuo pat pradžių, kai daktaras Luisas (aktorius Deilas Midkifas) su šeima persikrausto gyventi tankaus ir didingo miško pakraštyje, šalia greitkelio. Nuo supynių nukritusi dukra (aktorė Bleizė Berdahlė) pastebi siaurą takelį vedantį į mišką. Kaimynas Judas Krandalas (aktorius Fredas Gvynas) pasako, jog takelis veda į greitkelyje žuvusių naminų gyvūnėlių kapines ir pažada kitą dieną juos ten nuvesti.
Įtikinama aktorių vaidyba žiūrovus įtraukia į filmo veiksmą ir verčia išgyventi visus aktorius užliejančius jausmus. Staiga iš už medžio išlindęs šeimos katinas Čiorčas priverčia krūptelėti iš išgąsčio, o Elioto Goldenthalio muzika prideda tik dar daugiau baimės.
Į Luiso ligoninę atveža merdėjantį žmogų. Jį partrenkė sunkvežimis. Žmogus žino Luiso vardą, tačiau nepasakęs iš kur, miršta. Mirusiojo dvasia aplanko daktarą miegantį.
