Požiūrio į laisvę skirtumai ir panašumai

Kasparas

Kokie yra filosofų T. Hobso, N. Makiavelio ir D. Milio požiūrių apie laisvę skirtumai ir panašumai?

KlausimaiFilosofijaLygis: Universitetas1 atsakymasKlausimas atsakytas
Birželio 4 d. 04:16
Už kiekvieną geriausią atsakymą į lankytojo klausimą gausite dovanų kodą, su kuriuo galėsite užduoti savo klausimą arba nemokamai peržiūrėti norimą dokumentą iš mūsų svetainės.

Atsakymai (1)

Jolanta

Tomas Hobso požiūris apie stabilios valstybės vienetą – visuomenę, ir apie kiekvieną žmogų kaip individą. Jo manymu, žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi vienodą teisę į viską. Net ir fiziškai silpnesnis asmuo turi daug būdų kaip įveikti stipresnį savo priešininką. Prigimtinis pradas žmoguje pasireiškia klasta, apgaule, egoizmu, gobšumu, garbės troškimu, baime ir neapykantos impulsais. Tačiau, žmogus pasižymi sveiku protu. Jis supranta, kad būdamas vienas jis negali pilnai užtikrinti savo saugumo. Palankiausias sprendimas yra taika ir bendradarbiavimas su kitais individais. Bet valios stoka ir žmogaus prigimtis verčia žmones pradėti naudotis, išnaudoti vieni kitus, kas sukelia grėsmę visam visuomenės vientisumui. O visuomenei išlaikyti reikalinga aukščiausioji valdžia – valstybės valdovas (sąsaja su valstybe). Tomas Hobsas teigia, kad valstybė tai „dirbtinis“ kūnas, kurį sudaro dėl prigimtinių savanaudiškų tikslų susibūrusi individų visuomenė, kurios saugumu turi pasirūpinti valstybė. O už valdžią atsakingas žmogus, naudodamasis savo turima valdžia, kuri yra sutapatinama su jėga, turi nuslopinti prasiveržiančius įgimtus nesocialinius polinkius, kurie gali sunaikinti vienybę ir stabilumą. Visuomenė pradeda egzistuoti tik tada, kai atsiranda aukščiausiasis valdovas. Valstybė yra aukščiausiasis organas ir visi kiti dariniai veikia tik jos leidimu. Priešinimasis valdžiai negalimas, nes tai reikštų, kad yra reikalaujamas pačios valdžios pritarimas. Bet išimtis yra ta, kad jei valdovas neužtikrina saugumo piliečiams, jis gali būti nuverstas ir pakeistas nauju. T. Hobso manymu, monarchija yra pats geriausias ir efektyviausias valdymo tipas.

Makiavelis tapo pirmu politikos teoretiku, pripažįstančių jėgos panaudojimą sprendžiant valstybės reikalus.Makiavelio darbuose „išryškėja griežtas principas : asmeninė religinė etika atskiriama nuo politinio meno, kuriam būdingas amoralus manipuliavimas dorovės normomis tam tikro tikslo labui“ .Nikolo Makiavelis ne karta tvirtino, kad valdovas pagal galimybes turi būti gailestingas, bet nenutolti nuo žiaurumo. Naudojantis vien gailėstingumu neįmanoma įgauti žmonių pasitikėjimą. Žmonės turi ne tik mylėti ir pasitikėti valdovu, bet ir jo bijoti. Jeigu valdovas vadovausis tik žiaurumu, liaudis jo bijos, o, pasitaikus progai, suorganizuos prieš jį

sukilimą ir stengsis jį nuversti. Valdovas negalės pasitikėti savo pavaldinais. Liaudis turi matyti valdove savo gynėją. Jeigu valdovas spaus prastuomenę, tarp jų nebus draugystės. Žmonės kaups skriaudas, nebus jokio pasitikėjimo.akiavelis, suprasdamas, kad neįmanoma išlaikyti valdžios tik gėrio pagalba, pats pataria jį keisti blogiu valstybės išsaugojimo labui. Būtinumo atveju valdovas turi taikyti žiaurumą, guodumą ir net apgaulę. Valdovas dažnai negali įvykdyti visko, ko iš jo laukia, ir tam,kad išsaugoti valstybę, jis privalo būtinumo atveju pasiryžti pereiti nuo gerumo prie žiaurumo ir atvirkščiai. Tik tokiu būdu jis išsaugos valstybę ir apgins žmones.

Vienas iš žymiausių liberalizmo atstovų Dž. Stiuartas Milis iškėlė teoriją, kad visuomenės
gerovė yra visų geros valios žmonių rūpestis. Tiek visuomenei, tiek ir kiekvienam individui yra
gyvybiškai svarbūs tam tikri esminiai gėriai – laisvė, neliečiamybė, savigarba arba, kitaip tariant,
asmens orumas, asmens individualumas. Visi šie paminėtieji gėriai, o taip pat ir mąstymo bei
tyrinėjimo laisvė, diskusijų laisvė yra gėrybės pačios savaime. Visos šios gėrybės priklauso visiems
asmenims, nepriklausomai nuo kiekvieno asmens indėlio į visuomenės gerovę bei laimę.
Būdingiausias ir patvariausias Dž. Stiuarto Milio indėlis į politinį mąstymą yra esė ,,Apie
laisvę”, išleista 1859 metais. Millis tikėjo, kad intelektualinė ir politinė laisvė yra apskritai naudinga
ir visuomenei, kuri ją suteikia, ir individui, kuris ja naudojasi, bet įspūdingiausia jo įrodinėjimo dalis
yra tai, kad sakydamas, kad visa žmonija neturi teisės nutildyti vieną atskalūną, jis iš tikrųjų teigė,
kad nuomonės laisvė, teisė būti įtikintam, o ne priverstam yra esminis moraliai brandžios asmenybės
bruožas ir kad liberali visuomenė yra tokia visuomenė, kuri pripažįsta šią teisę ir taip formuoja savo
institucijas, kad ši teisė būtų įgyvendinta. Nepakanka leisti egzistuoti individualybei ir privačiai
nuomonei kaip toleruojamoms ydoms; liberali visuomenė vertina jas pozityviai kaip svarbias
gerovei ir aukštos civilizacijos požymius.

Esė ,,Apie laisvę” neraginama išsilaisvinti iš politinės
priespaudos ar keisti politinę sąrangą, bet apeliuojama į viešąją nuomonę, kuri yra pakanti, kuri
vertina pažiūrų skirtumus, kuri riboja jai reikalingo sutarimo mastą ir kuri sveikina naujas idėjas
kaip atradimo šaltinius. Didžiausia grėsme laisvei Millis laikė ne valdžią, o daugumą, kuri nepakanti
tam, kas neįprasta, kuri įtariai žiūri į kitokias mažumas ir nori panaudoti kiekybinę persvarą joms
slopinti ir valdyti . Millio laisvės teorija reikalavo išsamiai apmąstyti asmens laisvės
priklausomybę nuo socialinių teisių bei pareigų. 



Birželio 5 d. 09:25 Geriausias atsakymas
Šis klausimas jau atsakytas. Atsakykite į klausimus, kurie laukia atsakymo.
×
127 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo