Filosofijos ir religijos tarpusavio santykis


Įvadas. Religija kaip santykis ir jos problema. Katalikiškosios filosofijos pobūdis. Žmogaus proto tyrinėjimas. Filosofijos ir religijos skirtumai. Apibendrinimai. Literatūra.


Filosofija tai mokslas apie visuotinius būties (t.y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Filosofija yra viena iš visuomenės sąmonės formų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema.

Terminas filosofija pirmą kartą minimas Pitagoro mokyme, kuris buvo vienas žymiausių filosofų. Kaip atskirą mokslą filosofiją pirmą kartą išskyrė Platonas, kuris buvo graikų filosofas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save.

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio paaiškinimas.

Norint tirti filosofiją reikia visų pirma aiškiai suvokti, kas tai yra. Čia vienas kitam yra priešpastatomi suvokimas ir nuvokimas. Kadangi kyla toks klausimas, kas tai yra religija, tai iš čia aišku, kad religija yra nuvokiama. Istorikai tiria religijas, jas grupuoja, išskiria jas iš meno, mokslo, technikos ar kitokio vystymosi. Tačiau nuvokimas dar nėra suvokimas. Tai patvirtina ir visa eilė religijos apibrėžčių. Tai reiškia, kad nėra visiems priimtino religijos suvokimo. Kiekvienas ją gali įsivaizduoti kitaip.

Šios temos nagrinėjimo tikslas – išsiaiškinti filosofijos ir religijos santykį. Gal jas sieja bendros pamatinės vertybės? O gal kaip tik priešingai – tai dvi atskiros disciplinos, tarpusavyje atrandančios menkų sąsajų ir teturinčios panašią mąstymo kryptį.

Santykis, kaip Aristotelis yra įžvelgęs, yra polinkis kitam. Religiją taipogi plačiausia prasme galime apibūdinti kaip santykį, būtent: santykį tarp Dievo ir žmogaus, kuomet žmogus linksta į Dievą, pajautęs nebylų šiojo kvietimą. A. Maceinos teigimu, žodis „Dievas“ yra pats tinkamiausias formaliajam religijos apibrėžimui, kadangi nusako tik tai, kad be žmogaus religijoje yra kažkas kitas, kažkas aukščiau, su kuriuo ir vyksta santykis. Visi kiti žodžiai, tokie kaip „begalybė“, „galutinybė“, „gelmė“ ir t.t. teatspindėtų tik kai kurių religijų sampratas, bet netiktų visoms bendrai. Tuo tarpu žodis Dievas apskritai nusako antrojo poliaus ar kitko esamumą, todėl yra tinkamas visoms religijoms (Maceina, 1990).

Religijos vardas sako, jog religijos dalykas nėra uždaras ir vienišas, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Religija – tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Taigi religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis. Religijos filosofijos tyrimo objektas susideda iš dviejų dedamųjų: transcendentinės ir imanentinės. Atitrūkimas nuo vienos iš šių dalių tampa kyšimasis į kito mokslo tyrimo sferą, nes Dievas atitrauktas nuo žmogaus, gali būti pažintas tik apreiškimo dėka, ir todėl apmąstomas tik teologiškai, o žmogus, atitrauktas nuo Dievo, virsta „psichiniu daiktu“, kurio pažinimas išsisemia psichologija ir sociologija. Taipogi santykis – tai nėra tik žmogaus įsipareigojimas, atliekami veiksmai, skirti Dievui. Į santykį reikia žiūrėti ne tik iš žmogaus taško, tačiau santykio apmąstyme turi būti įtrauktas ir Dievas (Maceina, 1990).

  • Microsoft Word 44 KB
  • 2020 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (6300 žodžiai)
  • Universitetas
  • Vaidas
  • Filosofijos ir religijos tarpusavio santykis
    10 - 1 balsai (-ų)
Filosofijos ir religijos tarpusavio santykis. (2020 m. Balandžio 20 d.). https://www.mokslobaze.lt/filosofijos-ir-religijos-tarpusavio-santykis.html Peržiūrėta 2020 m. Birželio 07 d. 00:05
×
117 mokytojų prisijungę laukia tavo klausimo