Finansų mokslo kilmė ir esmė


Įvadas. Finansų kilmė ir esmė. Finansų mokslo istorinė raida. I raidos etapas. Viduramžiai (V a. – XV a. II raidos etapas. Naujųjų laikų pirmoji pusė ( XV a. Pab. – XVIII a. III finansų mokslo raidos etapas. Naujujų laikų antroji pusė ir II pasaulinis karas (XVIII- XX a. Vid. Kameralizmas. Klasikinė finansų teorija. Manchesterizmas. Klasikinės finansų teorijos bruožai. IV finansų mokslo raidos etapas. II Pasaulinis karas – dabartis. Neoklasikinė finansų teorija. Finansų funkcijos. Išvados. Literatūros šaltiniai.


Pirmasis žmogus, pradėjęs analizuoti finansus – Adamas Smitas. Jis – škotų kilmės ekonomistas bei filosofas. Finansų negalima tapatinti su pinigais, tačiau finansai turi savo piniginę išraišką. Tai yra mokslas apie lėšų valdymą. Mainuose pinigai yra tarpininkas, vertės ekvivalentas. Pinigai – ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas.

Šiose civilizacijose finansų sistemos nebuvo sudėtingos. Kadangi abiejų valstybių politinė santvarka buvo absoliutinė monarchija, tai reiškė visišką šalių valdovo kontrolę. Žmonės turėdavo būti pavaldūs jam – dirbti, mokėti duokles, mokesčius natūriniu būdu (galvijais, grūdais), tarnauti. Santykiai tarp valdovų ir vergų buvo išnaudotojiški. Laikui bėgant tiek graikų, tiek romėnų žemėse politika tapo demokratiškesnės, finansų sistema sušvelnėjo. Žmonės aukodavo pagal savo galimybes. Žinoma, tarp šių dviejų civilizacijų finansų sistemų buvo gan ryškių skirtumų paminėti. Senovės Graikijoje žmones valdančioji respublikų valdžia nustatinėjo piliečių teises ir prievoles pagal jų laipsnį visuomenėje, turto dydį. Prievolės buvo taip pat didinamos, nes naujo šalies demokratinė santvarka davė žmonėms daugiau laisvių bei privilegijų. Lėšos iš piliečių buvo renkamos pastovių mokesčių forma ekonominiais, politiniais ir kultūriniais sumetimais. Mokesčiai buvo dvejopi:

Apdedamieji mokesčiai. Šie mokesčiai žinomi kaip asmeniniai mokesčiai. Juos privalomai mokėdavo nepilnateisiai piliečiai, o laisvieji – pagal pasirinkimą (norą). Į asmeninius mokesčius įeidavo turto, pagalvės mokesčiai. Laisvi žmonės šiuos mokesčius mokėjo noriai, nes graikai mėgsta politinę laisvę, tad ir aukų jie nepagailėdavo.

Tarifuotieji mokesčiai. Muitų ir rinkliavų mokesčiai. Juos rinkdavo privatūs asmenys, tam, kad mokesčių ieškojimo nemalonumai būtų suversti nuomininkams, o iždininkai būtų apsaugoti nuo gyventojų neapykantos, taip pat, kad būtų iš anksto garantuota nuomininkų pajamų suma.

Be šių mokesčių valstybės iždas pilnėdavo ir iš kitų pajamų šaltinių:

Senovės Graikų išlaidos daugiausia susidarydavo iš karo technikos reikmenų. Laikui bėgant, technika vis tobulėjo, imta naudoti įvairios karo mašinos, laivynai. To pasekoje reikėjo statyti naujus uostus, tvirtoves. Visa tai buvo daroma iš surenkamų mokesčių.

Tuo tarpu Senovės Romoje ilgiau vyravo vargovė, patys romėnai vis mažiau mokėdavo mokesčių. Šalies išlaidas padengdavo karo grobis ir užkariautų kraštų duoklės, panašiai kaip ir Graikijoje. Tokiu būdu Senovės Roma pradėjo gyventi užkariautų valstybių žmonių darbo. Romėnai, nemokėdami jokių mokesčių valstybei, švaistė iždą – visi laukė didelės katastrofos. Reikiamu metu į valdžią atėjęs Oktavianas Augustas savo politika ištraukė Senovės Romos imperiją iš gilios duobės. Imperatorius panaikino pavedimą nuomininkams surinkti apdedamuosius mokesčius – nuo tol mokesčius rinko valdininkai. Finansų sistemoje buvo padaryti pasikeitimai:

Šalies valdovas sudarė cenzą, pagal kurį visas karo ir teismų paimtas turtas tampa imperatoriaus nuosavybe;

Šiomis priemonėmis imperatorius gražino šalies finansus į vėžias, tačiau visa tai ilgai netruko. Kiti imperatoriai stengėsi išlaikyti stabilų šalies iždą, tačiau jų pastangos nuėjo veltui – sunki iždo padėtis privertė griebtis monetų bloginimo ir priverstinių darbų. Pirma priemonė padidino infliaciją, o antroji – privertė žmones emigruoti, bėgti iš šalies. Ilgaeiniui, ėmė trūkti darbininkų, už pabėgusius žmones profsąjungų nariai turėjo išmokėti valstybei mokesčius. Tokia situacija turėjo įtakos Romos imperijos skilimui į Vakarų Romą ir Rytų Romą (Bizantiją). Vakarų Romos imperija nuėjo finansinės anarchijos keliais, kol 476m. Galutinai žlugo, tuo tarpu Bizantija gyvavo iki XV a. vidurio, stengdamasi suderinti mokesčių bei finansinę sistemą su senųjų rytų finansinėmis tradicijomis.

  • Microsoft Word 121 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 16 puslapių (3571 žodžiai)
  • Universitetas
  • Robertas
  • Finansų mokslo kilmė ir esmė
    10 - 2 balsai (-ų)
Finansų mokslo kilmė ir esmė. (2018 m. Spalio 15 d.). https://www.mokslobaze.lt/finansu-mokslo-kilme-ir-esme.html Peržiūrėta 2019 m. Spalio 15 d. 06:32
×
Užduokite klausimą bet kuria mokslo tema