Fizikos egzamino špera 2
Elektrono sukinys. 1922m vok fizikas šternas ir gerlakas atliko tokį eksperimentą:(brėžinys 1) inde oras praretintas iki 10-3pa, k-sidabrinis rytuliukas (kaitinamas), kuris spinduliuoja sidabro atomus. Ag-vienvalentis, jo išorėje-vienas elektronas, būsenoje s l=0 orbitinis judesio kiekis a=0 pm=. Giluminių sluoksnių elektronų magnetiniai momentai kompensuoja vienas kitą, todėl išeitų, kad atomo suminis magnetinis momentas lygtai būtų lygus. Pa=0 ir nevienalytis magnetinis laukas neturėtų veikti. Einant pro nevienalyti magnetinį lauką, pluoštelis skyrėsi į du. Atomas turi magnetinio momento projekcijas. Šį reiškinį 1925m paaiškino amerikiečių fizikai, darydami prielaidą, kad kiekvienas elektronas pasižymi savuoju judesio kiekio momentu, sutrumpėjus sukiniui-tai mechaninė charakteristika. Šiuo sukiniu a pasižymi kiekvienas elektronas su sukiniu susietas savasis magnetinis momentas pms=-e/me*as(vektorius). Orbitiniam judesio kiekio momentui a=, l=0,1, n-. L-orbitinis kvantinis skaičius. Jo projekcija fizikinėje kryptyje az=mh, m=-l,-1,0,1. L. Sukinys užrašomas as=, s-sukinio kvantinis skaičius. Asz=msh, ms=-ss. Ms-sukinio magnetinis kvantinis skaičius. Šterno ir gerlako bandymas parodė, kad šių verčių skaičius turi būti. Bandymas taip pat parodė, kad 2s+1=2, s=1/. Ms=-1/2,1/. Būseną nusako ms. Kai atomą patalpinsim į magnetinį lauką, tai dėl savojo magnetinio momento pas jis sąveikaus su tuo lauku ir dėl tos sąveikos turės papildomos energijos w//. Nesudėtinga parodyti, kad w//=b*b. Taigi, dėl sukinio spektrinės linijos dar papildomai suskyla ir spektrinės linijos.
