Geoekonominė pasaulio struktūra
Objektyvus ekonominis geografinis supratimas apie valstybes įmanomas tik supratus jų vietą ir vaidmenį pasaulio ūkyje. Daugelio ekonomistų yra įrodyta, kad pasaulinė ekonominė sistema turi nuosavus (sinergetinius) požymius, kurių neturi atskirų valstybių ūkiai. Būtent šie požymiai sąlygoja valstybių socialinį ekonominį vystymąsi ir teritorinę organizaciją. Dar 1930 m. Baranskis rašė: kadangi kiekvienos atskiros valstybės ekonominis vystymasis priklauso nuo jos padėties pasaulio centrų ir pasaulinių kelių atžvilgiu, susipažinimas su pasaulio ūkiu, iš ekonominės geografijos pozicijų, būtinai turi įvykti prieš susipažinimą su atskiromis valstybėmis. Juk negalima suprasti atskirų teritorijos dalių, neturint bendro supratimo apie visumą. Kadangi centrai ir pasaulinės reikšmės keliai visą laiką persislinkdavo, tai pažintis su pasauliniu ūkiu turi vykti per istorijos prizmę (baranskis, 1930).
Mūsų dienomis valstybės socialinis – ekonominis klestėjimas, arba, priešingai, nuosmukis dar daugiau priklauso nuo jos vietos pasaulio darbo pasidalinime, nuo kapitalo kaupimo ištakų ir struktūros, o taip pat nuo geoekonominio (pasaulinio ūki šiuolaikinis pasaulinis ūkis – tai sistema, kuri pastoviai transformuojasi nuo vienos pastovios būsenos prie kitos. Šios nesiliaujančios evoliucijos varomosiomis jėgomis yra, pirma, tarptautinis darbo pasidalinimas, antra, pastovūs pasaulio ūkio pusiausvyros pažeidimai. Šį terminą pasiūlė austrų ekonomistas j. Šumpeteris. Pagal jį šie pažeidimai yra kuriamojo pobūdžio, Vyksta vis efektyvesnių technologijų ir gamybos būdų atranka, leidžianti pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas (šumpeteris, 1995).
šiuolaikinės pasaulio ekonomikos skirtumas, lyginant su prieš 20 metų buvusia ekonomika, yra tai, kad stipriai išvystytose šalyse vyksta perėjimas nuo pramoninės visuomenės į popramoninę, iš technologinių santykių – į informacinę – mokslinę, arba technotroninę visuomenę. Tokia visuomenė, kaip rodo jos raida, gali apjungti mokslinio – techninio progreso pasiekimus su vis labiau socialiai orientuotu rinkos mechanizmu.
Pasaulio ūkio vystymosi varomąja ekonomine jėga tampa kapitalo erdvinė akumuliacija, kuri atspindi visuminio pasaulio produkto geografinį paplitimą vienų ar kitų valstybių naudai konkrečiu laiko momentu.
Apibendrinta pasaulinio ūkio erdvinė struktūra formuojasi, vystantis ekonominiams ir technologiniams potencialams tarp centro , pusiauperiferijos ir periferijos .
