Graikų menas
Pirmieji meno stiliai, kurie išliko beveik nepakitę ištisus tūkstantmečius, buvo sukurti rytų despotų valdomose didžiosiose šalyse oazėse, kur negailestingai kepino saulė ir tik upių drėkinama žemė teikė žmonėms maisto. Antikinė dailė, apimanti senovės graikijos ir senovės romos dailininkų kūrybą, pavadinimą gavo nuo lotyniško žodžio antiquus – senovinis.
Pirmiausia tai pasakytina apie logiką.
Mano manymu, išskirtinis graikų dailės bruožas – individualumas. Senovės graikų visuomenė buvo išsiugdžiusi poreikį varžytis, lenktyniauti, pabrėžti savo asmeninę nuomonę. Todėl ir graikų dailė yra individualesnė, nei, sakykim, senovės egipto, kuri buvo smarkiai kanonizuota ir dažnai anoniminė. Senovės graikijos dailės istorija paliko mums daug dailininkų pavardžių. Pasak graikų dailės tyrinėtojo b. Viperio, kiekvienas graikų genijaus meno kūrinys – kiekviena šventykla, kiekviena statula, kiekviena vaza – yra asmeninės kūrėjo valios įsikūnijimas. Dar vienas specifinis senovės graikijos dailės bruožas – polinkis į vaizdingumą, kūno apimties vaizdavimą. Graikai gebėjo bet kokią mintį, bet kokią idėją perteikti labai vaizdingai. Jų menas iki šiol mums yra žmogiškojo išdidumo, žmogiškosios vertės pavyzdys. Apie visa tai, tik kiek galėdamas plačiau ir bandysiu šiame darbe papasakoti.
Kad nusistovėtų pagrindiniai optinio pasaulio suvokimo principai, graikų dailė turėjo pereiti ilgą paruošiamąją kretos – mikėnų dailės vystymosi stadiją. Pr. Kr.
Tapyba kretoje ypač klestėjo xvi – xv a. Pr. Kr. , tuo metu ji vyravo kretos dailėje. Čia klestėjo ir taikomoji dailė. Ypač populiari buvo keramika. Kretiečiai išrado žiedžiamąjį ratą ir tamsiai violetinę bei juodą glazūras, turinčias metalo atspalvį ir nepraleidžiančias vandens. Monumentaliosios skulptūros čia apskritai nerasta. Kretiečiai nestatė ir šventyklų, nes meldėsi olose, šventosiose giriose, kalnų viršūnėse.
Senovės graikijos dailė skirstoma į keturis pagrindinius laikotarpius : homero epochos dailę (xiii – xi a. Pr. Kr. ), archainio laikotarpio dailę (vii – vi a. Pr. Kr. ), klasikinio laikotarpio dailę (v – homero laikotarpio dailė palyginti su mitologija ir poetine kūryba buvo gan atsilikusi. Homero epochos dailę galime vadinti pereinamąja tarp pirmykščio helenų meno ir jo archainio laikotarpio.
To meto architektūra primityvi ir netobula, tik ix a. Pr. Kr. Pabaigoje pradedamos statyti pirmosios šventyklos, kurios toli gražu dar nebuvo pasiekusios mikėnų šventyklų lygio.
