G.Verdi opera Aida
1869m. Verdi gavo egipto vyriausybės pasiūlymą – sukurti nacionalinę operą sueco kanalo, o taip pat ir naujo operos teatro kaire atidarymo iškilmėms. (sueco kanalo statyba truko 1859-1869m. Sutrumpinusi kelią iš europos į aziją maždaug 10 000km, ji nusinešė apie 20 000 žmonių gyvybių. ) kompozitorius pasiūlymą priėmė ( po daugkartinių atsisakymų) ir gyvendamas sant agatos viloje gana greitai (per mėn. ) sukūtė muziką. (scenarijaus autorius – egiptologas o. Mariettas,manoma perpasakojęs tikrą istoriją,prancūzų kalba libretą surašė k. Diu loklis, o į italų kalbą išvertė ir tekstą sueiliavo a. Gizlanzoni. Kaip visada šiame darbe dalyvavo ir pats verdi: nė vieno nereikalingo žodžio . ) 1871m. Gruodžio mėnesį įvyko operos premjera kaire, tačiau kompozitorius į egiptą nevažiavo, nes ruošėsi premjerai milano la scalos teatre – 1872m. Vasario mėn. Abiejuose miestuose ( o vėliau ir kitur) pasisekimas didžiulis. nenoriu tau pasirodyti nekuklus: ši opera neginčijamai mažiausiai bloga iš visų mano sukurtų , - rašė autorius savo bičiuliui.
(tokio puošnaus, išoriškai efektingo reginio reikalavo užsakymas. ) kitą vertus, aida – tai lyrinė psichologinė drama (itališkųjų operų tradicija), kurioje įvairiapusiškiai charakterizuojamos trys individualybės: aida,amneris ir radamesas, atskleidžiami kiekvieną jų drąskantys prieštaringi jausmai, sudėtingas vidinis pasaulis. Aida savo meilėje radamesui mato nusikaltimą prieš tėvynę ir nelaisvėn patekusį tėvą. Radamesą kankina pareigos suvokimas ir troškimas grąžinti aidai laisvę. Amneris- valdinga, įsakmi,mylinti, kenčianti, nesulaukusi atsako į savo meilę, pavydo vedama atiduoda radamesą negailestingam žynių teismui. (veikėjai nėra stilizuoti; kokius tolimus laikus kompozitorius bevaizduotų, operų herojai – visada jo amžininkai. ) operoje, kurioje ypač dramatiškai persipynę trijų žmonių likimai, atskleistas psichologinis jų veiksmų pagrįstumas, yra įspūdingi duetai.
Lyrinio, subtilaus prado svarba ryškėja palaipsniui; aidos ir radameso finalinis duetas tampa visa nugalinčios meilės triumfu. Švelnios, šviesios ir vis tolstančios intonacijos neturi nieko bendra su iškilmingais didžiosios operos finalais.
Keturi operos veiksmai sudaryti iš didesnių,išbaigtų dramatinių scenų, į kurias įkomponuotos arijos, duetai. Įtemptai besivystančiame veiksme vengiama atskirų, savarankiškų numerių, kurie sugriautų vientisą dramaturginį vyksmą.
