Gyvumas

Labai brangintina kalbos ypatybė — gyvumas. Apie autoriaus stilistinį meistriškumą galime spręsti iš to, ar jis geba mintį pasakyti gyvai bei vaizdingai. Gyvumas esti įvairaus pobūdžio. Sakome, kad gyvai rašo, pavyzdžiui, m. Valančius, žemaitė, vaižgantas ir kt. Štai žemaitė ,,marčioje pasakoja, kaip atrodo vingių trobos vidus pirmąjį vestuvių rytą.

Niekur nė gyvos dvasios nematyti, nė čiukšt: pats įmygis vestuvininkų. Užtat gyvuliai, visą valią gavę, šnerkštė po kertes. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės prieangyje indus, katilus barškino, vartė; žvigindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyje; turbūt padaužos vestuvininkai tyčiomis tai padarė, norėdami senius sušaldyti. Troboje tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, o šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lova. Motina, kojas pakišusi po krosnim, galvą ant židinio tarpuangyje padėjusi, pasigūmurusi dėvimuosius kailinukus, pelenuose skaniai kaip pūkuose miegojo. Paršeliai.