Helenistinė filosofija


Teorinę filosofiją ji padarė visiškai pavaldžią praktiniams tikslams. Siaurąja prasme epikūrizmas. Atomai nukrypsta nuo tiesės. Dėl daugelio atomų stūmos. Atomo judėjimas tiese išreiškė jo materialumą , o parodydamas atomo nuokrypį nuo , jis realizavo atomo formos apibrėžimą. Atsitiktinumas parodo ir įrodo gamtos įvairovę. Nuokrypis nurodo laisvę , spontaniškumą. Atomų stūma sintetiškai sujungia jų materialumą , išreikštą kritimu tiese , ir jų formos apibrėžtumą , išreikštą nuokrypiu. Didžiausią malonumą patiria tas , kuris turi mažiausiai poreikių. Priemonės dora ir protas. Tikrosios laimės pagrindas yra „ dvasiniai “ malonumai. Baimės ir kaip jas įveikti – priemonė protas. Atsitiktinumo nežinomybė nulemtumas. Logikoje jis laikėsi sensualizmo. Pažinimas taip pat atsiranda iš juslinio suvokimo. Romos imperijoje formavosi Kinikai –. Stoikai save laikė „ kvailiais “. „ logika “ pirmieji panaudojo būtent stoikai. Logos yra pasaulinis protas. Žinių kilmę stoikai suprato sensualistiškai. Monistinė santvarka. Pneuma. Stoikai mokė , kad žmogaus tikslas – pasiekti dvasios ramybę. Darna yra dorybės esmė. Aistros , o protas instinkto tvarkytojas veda į eudaimoniją. Ar žmogus jaučiasi laimingas , ar – ne , priklauso nuo emocijų. Gyvūnams duotą instinktą ir pojūčius. Protas yra instinkto tvarkytojas. gyventi pagal prigimtį – savęs išsaugojimas. Gyvenimas pagal prigimtį = prigimtinis gėris - dorybė = gyvenimas pagal protą.


Graikų miestai prarado savo savarankiškumo, pateko į makedonijos įtaka. Pradžia makedoniečio mirties, ar aristotelio mirties. Remiasi jau esamomis tiesomis, turi pagrindus (pvz. demokritu...)

Jo pažiūros įtakotos atomistų ir kirėniečių. Atomizmas (atmeta atsitiktinumą. Siela iš atomų).

Pirmąjį ir trečiąjį pripažįsta Demokritas ir Epikūras, o atomų nuokrypis nuo tiesės skiria Demokritą nuo Epikūro.

Kiekvienas kūnas, jeigu jį imsime bekrentantį, yra ne kas kita, kaip judantis taškas, ir būtent nesavarankiškas taškas, tam tikroje būsenoje – jo brėžiamoje tiesėje – prarandantis savo vienumą. Atomai neegzistuoja, o išnyksta tiesėje, įsivaizdavus atomą, krentantį tik tiese, dar visai nebūtų atomo tankio.

Atomą, jeigu jo judėjimas sudaro tiesę, lemia tik erdvė, ir jis priskiriamas reliatyviajai esačiai, o jo egzistavimas yra grynai materialus. Vienas atomo sampratos momentas yra grynoji forma, visokio reliatyvumo (santykinis, priklausomumas), bet kokio santykio su kita esatimi neigimas.

Epikūras nagrinėja tikrais betarpiškąją būtį, visi apibrėžimai yra tiesioginiai. Taigi vienas kitam prieštaraujantys apibrėžimai priešpriešinami vienas kitam kaip betarpiškos realijos.

Atomui besipriešinantis reliatyvus egzistavimas, ta esatis, kurią jis turi paneigti, yra teisė. Tiesioginis šio judėjimo neigimas yra kitas judėjimas (jeigu jį išsivaizduojame netgi erdviškai) nuokrypis nuo tiesės.

Atomai – savarankiški kūnai – arba veikiau kūnas, kurį mąstome turintį absoliutų savarankiškumą, - kaip dangaus kūnai. Todėl jie juda ne teisiomis, o įstrižomis linijomis kaip ir dangaus kūnai. Kritimo judėjimas yra nesavarankiškas judėjimas.

Atomo judėjimas tiese išreiškė jo materialumą, o parodydamas atomo nuokrypį nuo, jis realizavo atomo formos apibrėžimą.

Nuokrypis pralaužia lemties dėsningumą. Jis yra nejuntamas „nenustatytoje vietoje ir vyksta nenustatytu laiku“. Nuokrypis nurodo laisvę, spontaniškumą.

Atomo nuokrypis nuo tiesės nėra ypatingas, atsitiktinis – priešingai, dėsnis.

Abstrakčiojo vienumo samprata – savarankiškumas ir visokių ryšių su kita kuo neigimas.

Nuokrypis išreiškia (atomas išsilaisvina iš savo reliatyvaus egzistavimo - iš tiesės), kad atomas neigia bet kokį judėjimą ir bet kokį santykį, kuriame tą atomą, kaip ypatingą esatį, lemia kita esatis. Atomas abstrahuojamas nuo jam besipriešinančios esaties, ir jis tos esaties išvengia.

Daugybės atomų stūma yra – atomų įstatymas – būtina realizacija.

Jei atomas nenukryptų, jie nesusidurtų, nei susilietų, ir pasaulis nebūtų susikūręs. Reliatyvus egzistavimas – pirmapradis judėjimas, kritimas teise. Jie susiliečia vienas su kitu tik nukrypdami nuo tiesės. Egzistuojantis vienumas tik tada realizuojasi pagal savo sąvoką, kai jis ima santykiauti su kita kuo, kas jis yra pats, nors priešais jį yra kita kas betarpiško egzistavimo pavidalu.

Stūma yra pirmoji savimonės forma; todėl stūma atitinka tokią savimonę, kuri suvokia, kad ji pati yra betarpiška esamybė ir abstraktus vienis.

Stūma realizuoja atomo sąvoką, pagal kurią jis yra abstrakčioji forma, bet nė kiek nemažiau ir jos priešybė, ir pagal kurią jis yra abstrakčioji materija, nes tai su kuo jis santykiauja, yra būtent atomai, bet KITI atomai. Atomų stūma sintetiškai sujungia jų materialumą, išreikštą kritimu tiese, ir jų formos apibrėžtumą, išreikštą nuokrypiu.

  • Microsoft Word 50 KB
  • 2021 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (6022 žodžiai)
  • Universitetas
  • Marija
  • Helenistinė filosofija
    10 - 3 balsai (-ų)
Helenistinė filosofija. (2021 m. Vasario 22 d.). https://www.mokslobaze.lt/helenistine-filosofija.html Peržiūrėta 2021 m. Vasario 28 d. 06:28
×
39 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo