Henrikas radauskas. Laiškai sau pačiam

Būtent toks ir yra h. Radausko eilėraštis laiškai sau pačiam .

šis eilėraštis- tai vidinis monologas, kuris atskleidžia lyrinio subjekto vienatvę, skepticizmą, atsiribojimą, užsisklendžiant savyje nuo realybės ir žmonių. Kyla problema: kodėl žmogus yra vienišas ir atsiskyręs?.

Pirmoji strofa – atskleidžia lyrinio subjekto požiūrį į save. Žmogus stebi aplinką iš šalies, taip išskirdamas save iš kitų ( vos liesdamas daiktus ir žmones ). Be to, refleksišką atsiribojimą rodo ir įvardžiai aš , pats , savęs . Tačiau akivaizdu, jog subjektas neramus: einu be dangaus malonės/ per pasaulio gatves

Antroje strofoje įtampa auga. Čia atsiskleidžia h. Radausko kūrybai būdingas daiktiškumas. Subjektas kalba apie nerimastingą, dinamišką pasaulį, kupiną gąsdinančių ir šaltų bei indiferentiškų detalių: loja šuva , plėšia plėšikai , ritas galva . Be to, kiekvienoje eilutėje anaforiškai pakartojamas ir kažin rodo vidinę subjekto įtampą. Žmogus susikoncentruoja į kasdienišką aplinką, kuri reiškiama tiek garsiniais ( loja, rieda ), tiek regimaisiais ( plėšia , ritas ) įvaizdžiais. Šioje strofoje vyrauja priebalsiai r, š, ž, kurie kuria grėsmės įspūdį.

Trečioje strofoje kalbama apie žmogui tenkančius išbandymus. Tačiau čia akivaizdžiai pakinta lyrinio subjekto santykis su kitais žmonėmis, nes vartojamas įvardis mes . Žmonės čia lyginami su per laukus vejama avimi, taip sustiprinamas dramatiškumas. O nelaimės lyginamos su aru – tai kultūriškos aplinkos archetipas.