Ironija. Filosofijos namų darbas

Skyriuje, pavadintame aukščiau didžiosiomis raidėmis atspausdintu žodžiu, pasakojamos trys trumpos, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios senų žmonių istorijos.

staiga jis suvokia, jog rytoj bus lygiai tas pats kas ir šiandien, tas pats laukia ir poryt, ir visas kitas dienas. Šita baisi mintis jį pribloškia. suvokus, jog tavo gyvenimo kontūrai pradeda tave aplenkti ir tu sunkiai besurandi, kaip į juos sugrįžti, priimame kvailus sprendimus arba visai jų nebepriimame, o tai yra blogiausia – imti plaukti pasroviui, nebedaryti nieko, tiesiog būti, netgi nebūti, nes būti – tai progresuoti, judėti pirmyn, būti reiškia gyventi. Autorius sako tokios mintys ir numarina žmogų. jeigu jau esi senas, visam laikui toks tapai, numirsi ir ta mirtis tau tebus paprasčiausia pabaiga – happy end.

Senelis vaikščiodamas gatve, bent tokiu būdu stengiasi vėl tapti visuomenės dalimi. Sunkiai bepaeidamas, sunkiai suvokdamas visas gatvės tiesas, žmones, nevertindamas netgi to, kur jis eina žmogus ironiškai įsilieja į mechanizmą, perkeltine prasme pavadintą gatve ( tiesiogine, sakyčiau tai yra gyvenimas). Ir ta gatvė jį apgaubia savo esybe, duoda jam viską tą patį, ką ir jaunam, bėda tame – kad senelis jau nebegali to paimti taip, kaip jaunas žmogus. Išnyksta ryšys, nutrūksta grandinė – ironija – du žmonės, besiskiriantys tik patirtimi, negali pilnavertiškai parodyti savęs.

Nesupratimas vienas kito apverčia viską aukštyn kojom: senas nesupranta jauno, jaunas – seno, senas ir seno nebesupranta. senutė dengė stalą, o pietums išvirus, atsisėdo, pasižiūrėjo į laikrodį, dar kiek palūkėjo, paskui ėmė su apetitu valgyti. Ji pamanė: jam ne visi namie . Žmogus nesigilindamas į savąsias problemas nesupranta ir kito žmogaus. Net ir tie, kurie mano, kad yra protingi – apgaudinėja save. Autorius pratarmėje pasako: kiekvieną menininką erzina žmonės, kuriems užtenka įžūlumo labiau vertinti jį tokį, koks buvo, negu tokį, koks yra. žodis menininkas yra savotiškas sinonimas žodžiui žmogus, nes menininkas kuria meną, o gražiausias žmogaus meno kūrinys yra gyvenimas. Žmogus sukuria gyvenimą, o ne gyvenimas sukuria žmogų. Seną menininką, seną žmogų, erzina, kai jį mato tokį, koks buvo. Senas žmogus nori bendrauti, nori būti šiandienos žmogumi, o ne vakar gyvenusiu. Ir tie žmonės vienoje iš trijų pasakojamų istorijų, kurie palieka senutę kampe, o patys išeina į kiną norėdami daugiau pabendrauti, negu jiems teko per pietus nemato močiutės šiandien. Jie tiesiog žino, kad ji yra, žino kad ji kažkada buvo, tačiau nesiklauso, nesupranta jos.