Krikščionių apeigos

Eglė

Reikia trumpai palyginti senovės istorijos laikotarpio krikščionių apeigas su šiandieninėmis krikščionių apeigomis.

KlausimaiIstorijaLygis: Mokykla7 atsakymaiKlausimas atsakytas
Rugsėjo 21 d. 17:54
Už kiekvieną geriausią atsakymą į lankytojo klausimą gausite dovanų kodą, su kuriuo galėsite užduoti savo klausimą arba nemokamai peržiūrėti norimą dokumentą iš mūsų svetainės.

Atsakymai (7)

Teresa

Seniausios apeigos susijusios su pirmykščiais tikėjimais. Tolesnė visuomenės plėtra skatino apeigų raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valstybiniams junginiams ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos ir atitinkamos apeigos. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją, griežčiau apibrėžiantis religinius tikėjimus ir su jais susijusias apeigas, formavosi religiniai ritualai. Daugelis apeigų, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado religinį turinį, nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti.

Religinės apeigos – veiksmų, kuriais atliekamas viešas kultas ir liturgija, visuma. Tai konkretaus liturginio įvykio (aliejaus, vandens šventinimo), ritualinio proceso (krikšto, bažnyčios konsekravimo) apeigos, taip pat religinės bendruomenės (katalikų, stačiatikių) atliekamų apeigų visuma. Jos būdingos visoms religijoms ir tikėjimams. Iš pradžių ritualai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu, vėliau raštu. Plačiausiai atliekamos labiausiai paplitusių religijų (budizmas, hinduizmas, islamas, krikščionybė) apeigos. Demokratinėse šalyse visų religijų išpažinėjams teisę nevaržomai atlikti religines apeigas garantuoja tų šalių pagrindiniai įstatymai.

Krikščioniškųjų apeigų svarbiausia forma yra pamaldos (Mišios, Sakramentų teikimas ir kita). Apeigos susideda iš dvasininkų ir tikinčiųjų įvairių (liturginių ir kai kurių neliturginių) veiksmų, kuriais reiškiamas tikėjimas Dievu per Jėzų Kristų. Apeigoms būdinga šie esminiai dalykai: bendros pamaldos, ritualinės erdvės suskirstymas, viešas Biblijos skaitymas, kitų liturginių tekstų skelbimas, bažnytinis giedojimas ir muzika, simbolinių objektų (šventųjų aliejų, vandens, duonos, vyno ir kitų) vartojimas, išoriniai liturginiai veiksmai – simbolinę prasmę turinti pamaldų dalyvių kūno laikysena ir veiksmai (stovėjimas, klūpėjimas, sėdėjimas, nusilenkimas, rankų plovimas ir kita), gestai (žegnojimasis, mušimasis į krūtinę), procesijos (per šventes, kunigo ėjimo prie altoriaus, aukų nešimo ir kita), vidiniai liturginiai veiksmai (prasmė, intencija ir kita), neliturginės apeigų formos per bažnytines šventes.

Dauguma apeigų atliekama maldos namuose (bažnyčioje), dalis jų – tikinčiųjų namuose ar laukuose dalyvaujant kunigui (ligonio patepimo, tam tikrų vietų, patalpų, naujų objektų, pasėlių ar valgio šventinimo ir kita); kai kuriais atvejais kat. bendruomenės (ar šeimos) nariai religinius veiksmus atlieka nedalyvaujant kunigui (bendros maldos, maldos prie mirštančiojo ir kita).

Spėjama, pirmosios krikščioniškosios apeigos atsirado Jeruzalėje (Jeruzalės apeigos) iš Eucharistijos aukos apeigų, kurias sudarė Biblijos skaitymas, psalmių giedojimas, pamokslas, padėkos malda, komunija. Šie apeigų elementai paplito įvairių kraštų krikščionių bendruomenėse, bet dėl pirmųjų krikščioniškųjų centrų – Antiochijos, Aleksandrijos, Jeruzalės, Konstantinopolio – kultūrų skirtumo klostėsi skirtingos apeigų atlikimo formos. Išsirutuliojo kelios bažnytinių apeigų tradicijos, kurios skiriasi Mišių, Sakramentų, kanoninių valandų bei bažnytinio kalendoriaus sandara, maldų bei giesmių tekstais ir giedojimo būdu, pamaldose vartojama kalba; yra liturginių knygų bei reikmenų, bažnytinės architektūros ir dailės skirtybių.

Romos popiežiams siekiant įsitvirtinti krikščioniškajame pasaulyje 1054 atsiskyrė Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčios, taip pat jų apeigos. Rytų krikščionių apeigos kelių atmainų. Labiausiai paplitusios Bizantijos apeigos, atliekamos bažnytine slavų kalba. Be šių apeigų, dar yra Aleksandrijos, Antiochijos apeigos, armėnų apeigos, chaldėjų apeigos. Rytų krikščionių apeigas atlieka ir kai kurie Romos Katalikų Bažnyčios jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių tikintieji. Jų apeigos skirtingos ir atliekamos tautinėmis kalbomis. Vakarų krikščionių apeigos buvo modifikuotos Tridento susirinkimo ir patvirtintos kaip Romos apeigos (Romos ritualas), atliekamos lotynų kalba. Be šių apeigų, dar yra šv. Ambraziejaus apeigos ir Bragos apeigos. Reformacijos laikotarpiu atsiskyrusiose Protestantų Bažnyčiose susiklostė kitos bažnytinės apeigos, atliekamos tautinėmis kalbomis. Plėtojantis moderniajai katalikų teologijai bažnytinės apeigos keitėsi. Romos ritualą atnaujino Vatikano II susirinkimas (1962–65). Atsižvelgus į kultūrinę kraštų įvairovę buvo įteisinti sritiniai Romos Katalikų Bažnyčios apeigų skirtumai, leista vartoti (nuo 1972) tautines kalbas, savitus liturgijos elementus (liturginiai drabužiai puošiami tautiniais ornamentais, krašto Vyskupų Konferencijos Palaiminimų apeigyne parenka vietinėms tradicijoms pritaikytus Biblijos skaitymų tekstus, specialias maldas).

Romos katalikų apeigas, jų turinį ir atlikimo būdą nustato popiežiaus dekretai (konstitucijos, bulės, enciklikos, brevės, laiškai), Kanonų teisės kodeksas, Vatikano kongregacijų dekretai, liturginės knygos, Vyskupų Konferencijos, papročiai. Sakramentų (Atgailos, Krikšto, Kunigystės, Ligonių, Santuokos, Sutvirtinimo) teikimo apeigos atliekamos pagal Romos apeigyno nustatytą tvarką, atsižvelgiant į vietines tradicijas ir papročius (ritualą patvirtina Vyskupų Konferencijos).

Rugsėjo 21 d. 21:37 Geriausias atsakymas
Brigita

Tai ir rašyk, kokios dabar yra, kad dabar zmonės nebėra tokie tikintis, kad tų apeigų nebėra tokių kokios budavo seniau. O kokios apeigos būdavo seniau gali internete paieškoti, tikrai rasi

Rugsėjo 21 d. 18:27
Kotletas

sios su pirmykščiais tikėjimais. Tolesnė visuomenės plėtra skatino apeigų raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valstybiniams junginiams ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos ir atitinkamos apeigos. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją, griežčiau apibrėžiantis religinius tikėjimus ir su jais susijusias apeigas, formavosi religiniai ritualai. Daugelis apeigų, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado religinį turinį, nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti.

Religinės apeigos – veiksmų, kuriais atliekamas viešas kultas ir liturgija, visuma. Tai konkretaus liturginio įvykio (aliejaus, vandens šventinimo), ritualinio proceso (krikšto, bažnyčios konsekravimo) apeigos, taip pat religinės bendruomenės (katalikų, stačiatikių) atliekamų apeigų visuma. Jos būdingos visoms religijoms ir tikėjimams. Iš pradžių ritualai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu, vėliau raštu. Plačiausiai atliekamos labiausiai paplitusių religijų (budizmas, hinduizmas, islamas, krikščionybė) apeigos. Demokratinėse šalyse visų religijų išpažinėjams teisę nevaržomai atlikti religines apeigas garantuoja tų šalių pagrindiniai įstatymai.

Rugsėjo 22 d. 10:13
No

Labas, rašyk jog šių dienų žmongus nebetoks tikintis, vis dažnesniu atveju renkasi kokią kitą tikėjimo atmainą. Nebėra taip rimtai žiūrima į religiją. O kokios rasti informaciją apie seniau vykusias apeigas rasi įsivedusi - apeigos Lietuvoje.

Rugsėjo 22 d. 15:23
Anonimas

Mmm, ahh man reik peržiurėt šį darbą

Rugsėjo 22 d. 17:35
Evelina

Seniausios apeigos susijusios su pirmykščiais tikėjimais. Tolesnė visuomenės plėtra skatino apeigų raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valstybiniams junginiams ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos ir atitinkamos apeigos. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją, griežčiau apibrėžiantis religinius tikėjimus ir su jais susijusias apeigas, formavosi religiniai ritualai. Daugelis apeigų, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado religinį turinį, nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti.

Rugsėjo 22 d. 22:31
Marija

Seniausios apeigos susijusios su pirmykščiais tikėjimais. Tolesnė visuomenės plėtra skatino apeigų raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valstybiniams junginiams ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos ir atitinkamos apeigos. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją, griežčiau apibrėžiantis religinius tikėjimus ir su jais susijusias apeigas, formavosi religiniai ritualai. Daugelis apeigų, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado religinį turinį, nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti.

Reikia trumpai palyginti senovės istorijos laikotarpio krikščionių apeigas su šiandieninėmis krikščionių apeigomis.

Rugsėjo 22 d. 22:34
Šis klausimas jau atsakytas. Atsakykite į klausimus, kurie laukia atsakymo.
×
30 mokytojų prisijungę laukia tavo klausimo