Istorijos filosofija

Šie pirmieji istorikai savo dabarties įvykius, poelgius ir būsenas performuoja į vaizduotės kūrinį. Todėl tokių istorinių veikalų turinys pagal savo išorinią apimtį negali būti didelis; kas yra gyva ir reikšminga juos supančioje aplinkoje, duoda jiems tikrąją medžiagą. Istorikas aprašinėja visa, kame jis daugiau ar mažiau dalyvavo, ar bent jau tai, ką jis išgyveno. Tai vis neilgi laikotarpiai, individualūs žmonės ir įvykiai, o pavieniai nereflentuoti bruožai, iš kurių jis komponuoja savo paveikslą, ir bendras vaizdas atrodo toks, kokį jis matė pats arba sukūrė iš kitų mačiusiųjų pasakojimų ir pateikė palikuonių vaizduotei. Bet jeigu čia sakoma, kad toks istorikas nedalyvauja, o veikia patys asmenys ar tautos, ar tokiam teiginiui neprieštarauja kalbos, kurias mes skaitome. Tačiau kalbos yra žmonių veiksmai, be to labai reikšmingi veiksmai. Žinoma, žmonės dažnai sako, jog tai buvo tiktai šnekos, ir šitaip nori parodyti jų nekaltumą. Tokios kalbos galų galais yra plepalai, o plepalai turi tą svarbų pranašumą, kad jie yra nekalti. Tačiau tokios kalbos, kuriomis viena tauta kreipiasi į kitą, arba kalbos, kuriomis kreipiamasi į tautas ir valdovus, yra neatskiriama istorijos, ypač senovės, dalis. Kalbose, istorikų priskiriamose tiems žmonėms, išreiškiama ne kokia nors jiems svetima pasaulėžiūra, o pačių oratorių kultūra.

Yra istorija, kurios išdėstymas pakyla virš dabarties ne laiko, o dvasios požiūriu.