J. V. Gėtė „Faustas“ analizė


Gėtė. ,, Faustas “. Scena Trumpas siužetas. Tai knyginio mokslininko , atsiribojusio nuo gyvenimo , tipas , Gėtės gyvenamojo laikotarpio mokslininkų šaržas. Prie miesto vartų “. Intriga veiksmo užuomazga. O jis taip norėtų patirti žmogiškosios būties pilnatvę. Fausto tragizmas kitoks. Fausto kabinetas “. Epizodas simbolizuoja Fausto nubudimą aktyviam gyvenimui. Palydovu šiame kelyje tampa velnias. Taip siekia parodyti žmogaus menkumą. Mokslininkas nutaria pasimėgauti gyvenimu , pajusti jo pilnatvę , patirti kūniškų malonumų. “,. “, bet vis tiek ryžtasi. Gėtės požiūris į scholastinį mokslą! Auerbacho rūsys Leipcige “. Raganos virtuvė “. Margaritą – susižavi , nori susitikti. Kaimynės namai “. Pavėsinė sode “. Meilės jausmas stiprėja. Ola miške “. Margaritos kambarėlis “. Martos sodas “. Prie šulinio “. Prie miesto sienos “. Scena Katedroje puikiai perteikia dvasios sąmyšį , negailestingą sąžinės teismą. Valpurgijos naktis “. Valpurgijos nakties sapnas “. Rūškana diena “. Margaritos tragizmo esmė – gyvenimas jausmais , troškimas , kad ir Faustas apsigyventų jos pasaulyje. Aukodamasis dėl kitų gerovės. Jis supranta , kad tenkindamas aistras , laimės neras. Ir demonas , ir žmogus , ir Fausto dalis. Išvada Margarita – apviltos merginos paveikslas. Bet ji nugalėtoja - laimi moralinę pergalę. Išvada Filosofinė drama ,, Faustas “. Aistros pražūtingumas grindžiamas racionalistų mintimi apie proto ir pareigos pirmumą.


Faustas nusivylęs savo išsilavinimu, apskritai mokslu, jo netenkina nei žinios iš filosofijos, nei iš teologijos, nei iš teisės ar medicinos. Bet labiausiai nepatenkintas savimi, savo protu, nes, kaip sako mokslininkas, ,,Be džiaugsmo, be paguodos/ Stumiu dienas, ir nėr vilties, man rodos,/ Kad savo užmoju kilniu/ Tarnaut galėčiau giminei žmonių.“ Faustas jautrus, jį jaudina gamtos grožis, tačiau supranta esąs atitrūkęs nuo gyvenimo, paskendęs ,,tarp tomų, popierių senų“, tyrinėja vien ,,griaučius“ ir ,,trūnėsius“. Niūrus jo kambarėlis tarsi simbolizuoja pasenusį, nekūrybišką mokslą, nevedantį žmonijos į priekį. Šioje scenoje Faustas pasirodo esąs kritiško proto, refleksijų, troškimų žmogus, jis nerimsta, trokšta susilieti su visata, tačiau dar nėra aktyvaus veiksmo asmenybė. Nerasdamas atsakymų knygose bando išsikviesti žemės dvasią, kuri jam atrodo esanti artimesnė žmogui, tačiau jiems sutrukdo jo mokinys Vagneris. Jo atėjimas galutinai parodo žmogaus proto ribotumą. Abiejų vyrų dialogas atskleidžia, kad šis mokslininkas – priešingybė Faustui. Smulkmeniškas, paskendęs pergamentų krūvose, patenkintas bendraudamas su knygomis (,,Kokia man gyslom šiluma srovena,/ kada šnekuosi vienas su knyga!”). ,,Kalikas“, tuščiagarbis, savimyla. Tai knyginio mokslininko, atsiribojusio nuo gyvenimo, tipas, Gėtės gyvenamojo laikotarpio mokslininkų šaržas.

Scenos pabaigos monologe išryškėja, kad Faustui nepavyko išsiaiškinti gamtos reiškinių, suprasti jų tarpusavio ryšį (,,Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus...“), tačiau jame glūdi ,,audrininkiškasis“ pradas, rodantis norą išgyventi būtį kaip kažką paslaptingo, dieviško. Iš veikėjo apmąstymų matome, kad autorius akcentuoja natūralios prigimties reikšmę, žmogaus ir gamtos vienovės svarbą. Gamta suvokiama kaip kuriančioji būtis. Į jos paslaptis gali įsiskverbti tik stipri, geniali asmenybė. Toks yra Apšvietos požiūris. Bet Fausto nusivylimas toks didelis, kad jis net nori nusižudyti, tačiau Velykų varpai sugrąžina į gyvenimą, primindami tolimą vaikystę (,,Ir nebenoriu mirt – geidžiu gyventi!”).

Miestiečiai Velykų rytą būriais traukia į gamtą pramogauti, išeina ir Vagneris su Faustu, bendrauja su valstiečiais, kalbasi tarpusavyje. Scenos pabaigoje pamato lakstantį juodą šunį – intriga,veiksmo užuomazga

Glaustai, bet išraiškingai apibūdinami scenos dalyviai, keičiant eiliavimo ritmą, nevengiant ironijos. Faustas yra gerbiamas ir mylimas miestelėnų, nes gelbėjo juos maro metu. Mokslininkų dialogas atskleidžia, kad Faustas moka džiaugtis Prisikėlimu, gėrisi pavasario gamta, tiki Dievo galia. Vagneriui Velykų pramogos atrodo niekingos, jis jų nesupranta. Tačiau dialoge išryškėja ir Fausto asmenybės dvilypumas (nesijaučia esąs vertas padėkos), atskleidžiami vidiniai prieštaravimai(,,Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai,/ O ko nežinom, tai svarbu be galo.“), liūdesys ir nuoskauda, kad negali įgyvendinti troškimų. O jis taip norėtų patirti žmogiškosios būties pilnatvę (,,Deja, dvi sielos manyje gyvena? Ir tarp savęs kovoja amžinai“/ Viena, į žemę šią įsikabinus,/ Tarnauti kūnui trokšta, o kita,/ Prakilnesnių siekimų apimta,/ Nenugalimai veržias į žvaigždynus.“).Todėl iš tiesų Faustas, nors ir būdamas bendrame šurmuly, iki galo negali ,,sugrįžti“ prie gamtos. Bet tai nėra mokslininko tragedija. Fausto tragizmas kitoks – jį lemia ne aplinkybės, o intelektualinė prigimtis (mąstymas jam trukdo džiaugtis gyvenimu). Faustas yra ateities epochų žmogus – klausiantis, ieškantis.

  • Microsoft Word 30 KB
  • 2020 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (2715 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Marija
  • J. V. Gėtė „Faustas“ analizė
    10 - 3 balsai (-ų)
J. V. Gėtė „Faustas“ analizė. (2020 m. Spalio 22 d.). https://www.mokslobaze.lt/j-v-gete-faustas-analize.html Peržiūrėta 2020 m. Gruodžio 02 d. 11:50
×
35 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo