Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ analizė


Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ analizė. Prologas teatre (direktorius, poetas dramaturgas, komikas. Prologas danguje (Dievas, dangiškoji kariauna, Mefistotelis, trys archangelai. Tragedijos pirmoji dalis. Prie miesto vartų. Fausto kabinetas. Fausto kabinetas. Auerbacho rūsys Leipcige. Raganos virtuvė. Gatvė. Vakaras. Alėja. Kaimynės namai. Gatvė. Sodas. Pavėsinė sode. Ola miške. Margaritos kambarėlis. Martos sodas.


Tragedijos pirmoji dalis prasideda naktį, ankštame kambaryje su aukštais gotiškais skliautais prie pulto krėsle sėdi sunerimęs Faustas. Anksčiau ieškojęs laimės ir prasmės moksle, jaučiasi lyg dešimtmetį vedžiojamas už nosies žmogus. Jis kenčia, yra nelaimingas, nors suvokia, kad yra išmintingesnis nei daugelis, tačiau mokslas jam džiaugsmo neteikia. Pamatęs knygoje makrokosmo ženklą pajaučia palaimą, atjaunėjimą. Mano, kad šį ženklą jam paliko Dievas, kad gali atskleisti tikrąjį gamtos veidą. Faustas įsivaizduoja tarp šaltų linijų matantis neaprėpiamą visatą, suprantantis išminčiaus posakį („Čia pat, pašonėj, dvasių karalystė/Bet aklas tavo protas ir jausmai/Atsikvošėk! Tu, žemės kurmi, klysti./Eik, ryto saulėn pasinerk linksmai!“). Atvaizde Faustas mato harmoniją, tačiau tik vaizdas jo netenkina, pagrindinis noras – prisiliesti prie motinos gamtos versmių, jis trokšta susilieti su visata. Paėmęs knygą ir ištaręs burtažodį jis išsikviečia dvasią. Iš pradžių Faustas išsigąsta matyto vaizdo, vėliau tariasi esąs lygus su dvasiomis, joms artimas, tačiau dvasia neigia tokį jo jausmą. Išgirdus tokius dvasios žodžius, Faustą apima beviltiškumas ir jis krinta ant grindų. Faustas mano esąs pats tyriausias dievo atšvaitas. Išgirdęs triukšmą, į Fausto kambario duris pasibeldžia jo parankinis Vagneris. Jis mano, kad būtų paranku pasimokyti graikiško meno (galvojo, kad Faustas skaito monologą iš graikiškos tragedijos). Faustas ir Vagneris mąsto, kaip reikia pasiekti žmonių širdis, perprasti gyvenimą. Faustas mano, kad Vagneris – niekingas, įkyrus pašlemėkas, paviršutiniškai mąstantis apie gyvenimo prasmę. Taip pat jis pripažįsta, kad buvo nejuokais išsigandęs dvasios, prilygina save kirmėlei, žūstančiai po keleivio koja. Faustas jau ruošiasi išgerti gėrimo, kurį buvo pasigaminęs, bet taurę nuo lūpų atitraukia varpų gausmas ir choro balsai, skelbiantys Kristaus prisikėlimą, Velykas.

Žmonės švenčia Velykas, pavasarį, atgimimą. Į šventę ateina ir Faustas su Vagneriu. Parankinis nesupranta švenčių esmės, kai yra linksminamasi. Senas valstietis dėkoja Faustui už tai, kad atėjo į šventę, prisimena praeitį. Kai miestelyje siautė maras, Faustas ėjo į kiekvienus namus ir stengėsi padėti, gydė.

  • Microsoft Word 26 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 6 puslapiai (1905 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Gabija
  • Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ analizė
    10 - 3 balsai (-ų)
Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ analizė. (2018 m. Spalio 11 d.). https://www.mokslobaze.lt/johano-volfgango-getes-tragedijos-faustas-analize.html Peržiūrėta 2018 m. Spalio 18 d. 12:00
×