K. Jasperso filosofijos samprata

Kas yra filosofija ir ko ji verta - ginčijamas dalykas.

žinoma , susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Bet pirm visų mokslų ji nuomonė , kad filosofija prieinama kiekvienam , yra pateisinama. Juk net painiausi filosofijos specialistų klystkeliai turi prasmę tik tada , kai jie baigiasi žmogaus būtyjautentiškai filosofuoja ne tik vaikai , bet ir psichiniai ligoniai. Prasmingas yra teiginys : vaikai ir kvailiai sako teisybę . Tačiau kuriamoji galia , kuria pasižymi didžiosios filosofinės mintys, glūdi ne čia, o atskiruose individuose.

Kadangi filosofija žmogui yra būtina , ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Graikų kalbos žodis filosofas reiškia mylintis pažinimą . Filosofijos esmė - tiesos ieškojimas. Filosofuoti - tai būti kelyje, klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. Pasiekti tokią tikrovę situacijoje, kurioje yra žmogus ,- štai tikroji filosofavimo prasmė.

Filosofija neturi nieko , kas būtų virš jos arba šalia jos. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyvendindama save.

Filosofijoja yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo realizacija, arba veiks senovės mąstytojai sako : savo objektu filosofija esanti dieviškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas , o tikslu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės , pagaliau savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojomo savižina, visų menų menas, mokslas apskantriai ir išyvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės. Nors filosofija paprastomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų , bet sąmonongas jos kūrimas yra pabaigos neturinčią nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys.

Kartais filosofija atrodo pavojinga, nes ji ardanti tvarką, žadanti dvasios savarankiškumą , kurianti iliuzijas ir atitraukianti žmogų nuo realių uždavinių.

Filosofija privalo save pateisinti. Tačiau to ji padaryti negali remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todėl yra pateisinama. Ji gali remtis tik tai jėgomis , kurios kiekvieną žmogų ištikrųjų verčia filosofuoti. Ji gyvuos tol, kol gyvens žmonės.

Filosofija negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos , tačiau gali save perduoti. Jos gyvastis yra toji vie pagrindinis k.

K.