Kalbų rūšys ir sakymo būdai


Įvadas. Darbo objektas. Darbo tikslas, uždaviniai ir metodai. Sąvokų analizė. Viešųjų kalbų rūšys ir stilius. Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą. Viešosios kalbos teksto funkcijos. Funkcijų vienovė. Viešųjų kalbų klasifikacija senovėje. Dabartinė viešųjų kalbų klasifikacija pagal funkcijas. Sakymo būdai. Teksto skaitymas. Sakymas atmintinai. Laisvas sakymas. Improvizavimas. Nepasakyta, arba rašytinė, kalba.


Tikslas - išanalizuoti kalbų rūšis ir sakymo būdus, sakymo būdų sąvokas.

3. Viešoji kalba – dvišalis veiksmas, specifinė sakytinės kalbos forma, organizuota komunikacija;

7. Kalbos tinkamumas – daugiaaspektis principas. Jis reikalauja, kad žodžiai atitiktų mintį, kad pagal mintį, jos žodinę bei sintaksinę išraišką būtų pritaikytas kalbos tonas ir neverbalinės išraiškos priemonės ir kad visa tai: mintys, žodžiai, sintaksinės figūros, kalbos tonas, gestai ir mimika atitiktų.

8. Apeliuoti – kreiptis į ką nors, kviesti prie ko nors, patraukti;

Atskirą grupę pagal tematiką sudarytų proginės kalbos, sakomos įvairių profesijų oratorių. Į šią grupę įeina ir pramoginės kalbos – taip pat viešai sakomos susirinkusiai draugijai – kolegoms, giminėms, draugams, artimiesiems. Jos ne tokios oficialios kaip prieš tai išvardytos. Proginių kalbų žanrai: sveikinamoji, padėkos, epitafinė, atminų, vestuvių kalba, tostas.

Išvardytos funkcijos paprastai kalboje susipina, nes oratorius, be pagrindinio, dažnai turi ir papildomų, šalutinių, tikslų. Klausytojai nesitenkina vien sausu pranešimu ar pasyviu mokymu. Jie nori jausti gyvą kalbėtojo žodį, įtikinimo jėgą, patirti emocinių išgyvenimų. Oratoriaus kalba turi asmeninio poveikio priemonių, kurių neturi publicisto ar rašytojo žodis. Jau kalbėta, kad nėra tokios rūšies viešųjų kalbų, kurioms pakaktų vienos iš minėtųjų funkcijų. Oratoriui svarbiausia jo intencijos ir pagrindinis tikslas. Tai žinodamas jis savaime telksis į pagalbą vieną iš tų funkcijų kaip pagrindinę, visas mintis, visą planuojamą medžiagą orientuotis į tikslą.

Viešosios kalbos rūšies sutapatinimas su funkcijomis, o per jas – ir su stiliumi geriausiai atitinka kalbų klasifikaciją antikos laikais. Pavyzdžiui, Aristotelis skyrė tris viešųjų kalbų rūšis pagal tematiką ir funkcijas: 1) teisminės, informuojančios ir aiškinančios praeityje įvykusių dalykų versijas, 2) patariamosios svarstomojo pobūdžio politinės, raginančios veikti, įtikinančios, įkalbančios arba atkalbančios auditoriją, jog tam tikri veiksmai iš tiesų ateityje bus galimi arba neįmanomi, ir 3) panegirinės proginės, vaizdingai parodančios klausytojams, jog koks nors dalykas vertas pripažinimo, o asmuo – pagyrimo, garbės ir šlovės (arba paniekos).

Suredaguotas, tvarkingai parašytas visas kalbos tekstas, kuriame aiškiai matyti bendras puslapio vaizdas – eilučių išdėstymas, kiekvienas naujas paragrafas, skaičius, pabrauktos svarbesnės mintys, grafiškai išryškinti esminiai žodžiai – labiausiai tinka atmintinai išmoktai kalbai sakyti. Klasikinė retorika daug dėmesio skyrė būsimųjų oratorių atminčiai lavinti: kalbėtojas privalėjo sukurti tekstą iš atminties sandėliuose esančios medžiagos, užrašyti jį ir išmokti atmintinai. Atminčiai lavinti buvo skirta viena retorikos teorijos stadijų – memorija, arba mnemoninė technika. Garsiausių autorių tekstų mokymusi atmintinai buvo ugdoma prigimtinė atmintis, tačiau to nepakako. Buvo mokoma atmintyje pamatyti visą kalbos tekstą tarsi rūmo architektūrą, o jos atskiras struktūrines dalis – kaip to rūmo menes ar daiktus, nuosekliai išdėstytus oratoriaus vaizduotės sukurtoje erdvėje. Tai tarsi vidinė atminties stenograma kalbėtojo sąmonėje, kai jis mintimi aprėpia visą rūmą (kalbą) ir, pradėjęs nuo prieangio (įžangos), eina iš vienos menės į kitą (nuo vienos kompozicinės dalies prie kitos), kartais sustoja ilgiau kurioje nors iš jų, įsidėmėdamas ir aprašydamas kiekvieną ryškesnę daikto detalę, kol pasiekia išėjimą (pabaigą). Šitaip jis įsimena kiekvieną skyrių, pastraipą, sakinį – visas griežtai nustatytas teksto „daiktų“ vietas. „Daiktą reikėtų suprasti kaip mintį, argumentą, citatą, posakį, vaizdą, simbolį ir pan., išreikštą žodine formuluote, o vietą – kad kiekvienas „daiktas“ turi tam tikrą vietą atmintyje“.

  • Microsoft Word 28 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (3480 žodžiai)
  • Kolegija
  • Dovilė
  • Kalbų rūšys ir sakymo būdai
    10 - 2 balsai (-ų)
Kalbų rūšys ir sakymo būdai. (2019 m. Balandžio 18 d.). https://www.mokslobaze.lt/kalbu-rusys-ir-sakymo-budai.html Peržiūrėta 2019 m. Rugsėjo 20 d. 04:31
×
Užduokite klausimą bet kuria mokslo tema