Kaltės teorijos

Kaltės teorijos. Psichologinė kaltės teorija ir Norminė kaltės teorija.

Teorijos atstovai, neįtraukdami į kaltės turinį psichinio santykio su baudžiamojo įstatymo reikalavimais ir jo ginamomis vertybėmis suvokimo, kaltę apibrėžia kaip asmens psichinį santykį su BK aprašyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties objektyviaisiais požymiais. I. Filanovskis siūlo į kaltę žiūrėti kaip į priimtą sprendimą dėl veikos, pasireiškiančios tyčiniu nusikaltimu ar neatsargia veika, padarymo.

Grynoji psichologinė kaltės teorija neišvengė metodologinio pagrindo problemos – mėgindama kaltę apibrėžti vien per asmens santykį su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais ir nesigilindama į jo santykį su normine realybe, į vertinamąjį, socialinį – norminį kaltės aspektą ji nesugebėjo suformuluoti baudžiamosios teisės poreikius atitinkančios kaltės sąvokos; Ši koncepcija neatsižvelgia į esminius kaltės elementus ir negali paaiškinti, kodėl tyčia besielgiančio asmens kaltė išnyksta egzistuojant kaltę šalinančiam būtinajam reikalingumui; Teorija susiduria su kaltės nusikalstamo nerūpestingumo atveju pagrindimo problema, kai žmogus nesuvokia savo veiksmų (arba neveikimo);.