Krikščionybė ir protestantizmas Lietuvoje

A) Roma tapo pasaulio sostine. Bet viduje vyko gilus suirimo procesas. Roma laikėsi karais ir vergais. Vergai buvo pigūs ir turtuolių ūkiuose - latifundijose - jų dirbdavo tūks­­tan­čiai. Vergai dirbdavo ir kasyklose ir akmenų laužyklose - žodžiu - pačius sunkiausius ir juo­džiau­sius darbus.

Begaliniai karai atitraukė valstiečius nuo laukų ir įstūmė juos į vargą. Smulkūs ūki­ninkai nepajėgė konkuruoti su didžiulėmis lati­fun­dijomis, todėl dažnai parduodavo savo žemes už menkus pinigus turtuoliams ir keliaudavi į romą už­dar­biauti.

Vergai buvo dar blogesnėje padėtyje. Juos laikė gyvulių vietoje ir vadino kalbančiais įrankiais. Dauguma jų šiam pasaulyje nematė jokio išsi­gel­bė­jimo.

Todėl neturtingiesiems visuomenės sluoksniams labai tiko krikščionybė, kuri skelbė nukryžiuotojo, kaip vergo, dievo mokslą.

B) pirmosios krikščionių sektos atsirado, matyt, žydų tarpe, nes jie tuo laikotarpiu irgi pateko romėnų vergovėn, o po nepavykusių sukilimų, žiaurių numal­šinimų ir ištrėmimų iš tėvynės jų gyvenimas buvo pats tragiškiausias. Todėl jiems labiausiai ir rei­kėjo kristaus. Bet kadangi ši išsigelbėjimo idėja tiko daugumai romos imperijos gyventojų, tai ji palaipsniui paplito po visą šalį.

C) iš pradžių krikščionybė turėjo visai mažai apeigų, bet vėliau senųjų religijų pavyzdžiu jų atsirado labai daug. Daugelis jų, kaip krikštas, sutvirtinimas, mišios, yra labai senos, iki­krik­ščio­niškos kilmės.

Ankstyvosios krikščionybės pasaulėžiūra nebuvo vieninga sintezė. Nepaisant to, ji buvo gyva ir veiksminga, buvo kartu ir pasaulėžiūra, ir tikė­jimas, ir dorovė, ir gyvenimo būdas. Teigdama pomir­tinio išganymo viltį, krikščionybė darė tikin­čiuosius taikius, ramius, nusižeminusius, nuo­lankius, abejingus viskam, netgi savo likimui, išskyrus tikėjimą. Jie gyveno uždaromis bendruo­menėmis, vengė dalyvauti viešame gyvenime, neigė pagoniškus dievus, todėl buvo nemėgstami, laikomi bedieviais, persekiojami. Tačiau tai krikščionis telkė ir vienijo. Dėl šių ir kitų aplinkybių ankstyvųjų krikščionių papročiai skyrėsi doroviniu griežtumu ir dvasiniu patvarumu. Taia) kai xiiia. Kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai, nukariavę latvius bei prūsus, įkūrė didelę ir galingą krikščionišką valstybę, susikūrė aštuonios vyskupijos, priklausiusios romos arkivyskupui.

Lietuviai tapo apsupti gerai ginkluotų valsty­bių. Išlikti Lietuviai galėjo tik susijungę į tau­tinę valstybę ir priėmę krikščionybę.