Kryžiaus žygiai
Pirminiai deklaruojami kryžiaus žygių tikslai buvo pagalba rytų krikščionims kovoje su musulmonais, šventosios žemės išvadavimas. Nors pagrindiniai žygių veikėjai buvo popiežius, karaliai ir kiti feodalai, bet jie turėjo daug įtakos ir paprastiems valstiečiams, pirkliams, amatininkams. Kryžiaus žygių laikotarpis – svarbus tiek europos (įskaitant ir Lietuvos), tiek artimųjų rytų istorijoje. Šventieji karai nulėmė ir kai kurių tautų religinį požiūrį. Tuo laikotarpiu prancūzija, italija, vokietija tapo dominuojančiomis europos valstybėmis, buvo pasikeitęs jėgų santykis tarp rytų ir vakarų. Popiežius tikėjosi išplėsti savo įtaką rytuose, neskryžiaus žygių priežastys dalinai susijusios su tuometine politine padėtimi europoje ir artimuosiuose rytuose. Tuo laikotarpiu kadaise galingas bagdado kalifatas pergyveno ne per geriausius laikus. Be to bizantijos imperiją taip pat siaubė priešai: slavai, vikingai, o labiausiai – turkai seldžiukai, kurie buvo užgrobę nemažą dalį mažosios azijos pusiasalio. Tuometinis bizantijos imperatorius aleksijus i komninas net kelis kartus kreipėsi į popiežių ir vokietijos imperatorių, kad šie padėtų bizantijai apsiginti nuo turkų. Taigi, europiečiams susidarė puiki galimybė keliauti į palestiną, nes tiek bizantija, tiek arabai nekėlė didelio pavojaus. Be to ir turkų kunigaikštysčių galia pradėjo sekti.
Svarbi kryžiaus žygių priežastis buvo ir tuometiniai socialiniai santykiai. Tuo metu vakarų europoje jau trūko žemių, o riterių šeimose žemės (feodai) tekdavo tik vyriausiajam sūnui, o jaunesniesiems šventieji karai buvo lyg išsigelbėjimas. Jie troško ne tik žemių, bet ir gausių turtų, kurių buvo gausu arabų kraštuose. Stambiesiems feodalams – baronams ir kunigaikščiams buvo naudinga nukreipti riterių dėmesį į kryžiaus žygius, kad išvengtų nepalankios situacijos tarpusavio klasėse.
Be abejo, viena svarbiausių priežasčių buvo religija. Krikščionys siekė išvaduoti šventajį miestą jeruzalę, bei kristaus karstą, kuriuos buvo užėmę turkai seldžiukai ir nužudydavo visus krikščionis, bandžiusius pasiekti jeruzalę. Tuo metu ne tik varguomenė, bet ir feodalai piktinosi, kad šventąjį miestą valdo musulmonai. Italų pirkliams šie žygiai taip pat davė naudą: jie gabendavo, maitindavo, rengdavo kryžiuočius.
Xi a. Popiežius įgijo didžiausią valdžią. Jam pakluso visi vakarų europos karaliai ir imperatoriai. Popiežius norėjo, kad į jo valdžią pakliūtų ir artimųjų rytų žemės, o jų gyventojai mokėtų mokesčius bažnyčiai.
