Kučių papročiai, tradicijos ir burtai

Lietuvių liaudies buityje reikšmingą vietą užėmė kalendorinės šventės su savo papročiais ir tradicijomis, kuriuose atsispindėjo rūpinimasis visu valstiečių ūkiu, jo šeimos ir gyvulių sveikata bei prieaugliu. Kūčių pavadinimas kilęs iš pagrindinio šios šventės patiekalo pavadinimo kūčios . Kūčios – šeimos šventė. Seniau prausdavosi pirtyse. Tai savotiškas ir dvasinis apsivalymas. Šv. Kūčios turi daug papročių ir tradicijų, ši šventė kupina burtų, tikima, kad tai stebuklų išsp. Dundulienės nuomone trumpiausios dienos ir saulės grįžimo švenčių apeigos pradėjo formuotis tada, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo dėl kokios priežasties dienos trumpėja, o vėliau ilgėja. Žinoma, sparčiausiai šios apeigos formavosi atsiradus ir plėtojantis žemdirbystei, bei gyvulininkystei. Raiškią gamtos kaitą žmogus savo pasaulėvaizdyje padalino į du polius: viename sutelktos palankios žmogui dvasios, antrame – piktosios. Šių priešingybių kova atsispindi liaudies papročiuose ir tradicijose, kitaip tariant kova tarp vasaros ir žiemos, tamsos ir šviesos. Saulės sugrįžimo pradedama laukti lapkričio 30d. , o gruodžio pabaigoje buvo atliekamos iškilmingos apeigos, trukdavo iki sausio 6d. Jos turėjo garantuoti gerą būsimų metų derlių bei asmeninę žmonių laimę. Šis laikotarpis buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės: žemdirbiai laikėsi įvairių draudimų, žaisdavo žaidimus turinčius magiškos galios, burdavo bei aukodavo dievams. Diena, nuo kurios pradeda ilgėti dienos buvo vadinama kūčiomis (gruodžio 24d. ). Ją lydėdavo ypatingos apeigos, magiški veiksmai, burtai. J. Kudirka senąsias kūčias laiko metų derliaus nuėmimo palydėtuvėmis, tai tarsi dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra . Gruodžio mėnesiui būdingos kūlės ir linamynio pabaigtuvės, todėl neatsitiktinai kūčių vakarą ypatinga vieta skiriama javų pėdo apeigoms. Senųjų žemės darbo papročių ir švenčių ypatybė ta, kad čia į vieną visumą susijungiama praeitis, dabartis ir ateitis: buvo džiaugiamasi dabartimi ir stengiamasi vienaip ar kitaip lemti ateities sėkmę.

Kūčių pavadinimas labai senos kilmės ir bendras daugeliui europos tautų. Jis kilęs iš graikiško žodžio kukkia , kuris reiškė iš įvairių grūdų pagamintą patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms vėlėms. Manoma, kad kūčios atėjusios į Lietuvą per senuosius gudus apie xii a. Pabaigą. Nuo patiekalo imta vadinti ir pati šventė. Be to kūčios sudėtis ne visuose regionuose buvo vienoda, tai išsamiau aprašo p. Dundulienė.