Laivų krovininės vaterlinijos nustatymo teisinė analizė


Įvadas. Tarptautinė jūrų organizacija (imo). Tarptautinės konvencijos Lietuvoje. Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo (ll 1966) analizė. Išvados. Literatūra.


1969 CLC nustatė griežtą tanklaivių savininkų atsakomybę ir užtikrino adekvačią kompensaciją asmenims, kurie patyrė žalą išsiliejus ar išpylus naftą iš laivų. Laivo savininkui palikta teisė riboti savo civilinę atsakomybę iki bendro dydžio, kuris priklauso nuo naftą išliejusio laivo tonažo.

1969 m. Briuselyje vykusioje konferencijoje buvo sutarta dėl naujos tarptautinės konvencijos, numatančios intervencijos galimybę atviroje jūroje avariniais užteršimo nafta atvejais (INTERVENTION 69). Konvencija patvirtino pakrantės valstybei teisę imtis atitinkamų priemonių atviroje jūroje, būtinų sušvelninti ar užkirsti kelią taršai nafta jos pakrantėse. 1973 m. Protokolas praplėtė pradinę Konvenciją įtraukiant šalia naftos ir kitas medžiagas.

Egzistuoją ir kitų konvencijų, reglamentuojančių palengvinimą, tonažo matavimą, neteisėtus veiksmus laivininkystėje ir gelbėjime.

Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (1974) ir Protokolas (1978);

3. TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS DĖL LAIVŲ KROVININĖS VATERLINIJOS NUSTATYMO (LL 1966) ANALIZĖ

Pirmą kartą istorijoje apribojimai dėl laivų krovimo saugumo atžvilgiu buvo paminėtos dar viduramžiais. Anglija, 1890 m priėmė įstatymą, pagal kurį antvandeninio borto aukštis nustato valstybė. ant laivų bortų vidurinėje korpuso dalyje nupieštas ratas su horizontaliu brūkšniu ir greta – šukas primenanti figūra. Jūreiviai šį ženklą vadina krovinine marke, o paprasčiau – Plimsollio ratu. (teisės Plimsolya).

Pagal tą keistą piešinį nustatoma pakrauto laivo gramzda įvairioms plaukiojimo sąlygoms. Jeigu laivo bortai nugrimzdę giliau, negu leidžiama pagal krovinių ženklą, kapitonas neturi teisės išplaukti į jūrą. Ir uosto valdžia jo neišleis, kol nebus iš laivo pašalinta krovinio dalis, kuri viršija leistinas normas. Samuelis Plimsollis ne tik sugalvojo, kaip žymėti laivo gramzdą priklausomai nuo krovinio svorio, bet ir pasiekė, kad tai būtų privaloma visiems Didžiosios Britanijos jūrinių laivų savininkams. Pirmoji pasaulyje konvencija dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo buvo priimta dar 1930. (Butkus, 2014)

Konvencija reglamentuoja antvandeninio borto aukščiui apskaičiuoti „A“ tipo arba „B“ tipo laivams. Pagal Konvencijos 27 Taisyklę „Laivų tipai“, A tipo laivai – tai laivai, kurie skirti tik skystiems kroviniams vežti, visi kiti laivai, kurių neapima „A“ tipo laivams skirtos nuostatos dėl „A“ tipo laivų, laikomi „B“ tipo laivais.

Konvencijos taisyklės atsižvelgia ir galimą riziką priklausomai nuo zonos, rajono ir sezoninio periodo. Nustatomi reikalavimai dėl įvairių angų (durys, liukai ir t.t) užsandarinimo.

Laivas, kuriam taikoma ši Konvencija, negali būti pripažintas tinkamas plaukioti, negali išplaukti į tarptautinį reisą, kol nebus patikrintas. Jam turi būti nustatytas antvandeninis bortas, apibrėžtos denio linijos ir apkrovos linijos ant abiejų pusių ir buvo suteikta tarptautinė liudijimas dėl krovininės vaterlinijos.

  • Microsoft Word 36 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 13 puslapių (2521 žodžiai)
  • Profesinė mokykla
  • Andrejus
  • Laivų krovininės vaterlinijos nustatymo teisinė analizė
    10 - 2 balsai (-ų)
Laivų krovininės vaterlinijos nustatymo teisinė analizė. (2018 m. Liepos 04 d.). https://www.mokslobaze.lt/laivu-krovinines-vaterlinijos-nustatymo-teisine-analize.html Peržiūrėta 2018 m. Liepos 16 d. 01:39
×