Liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos „Europos vizijos“


Politologijos referatas.

Įvadas. Liberalioji epocha Europoje. Šiuolaikinis liberalizmas. Konservatizmo perspektyvos. Socialdemokratija Europos valstybėse. Europos vizijos. Išvados. Literatūros sąrašas.


Liberalizmo politinė filosofija yra Vakarų moderniojo mąstymo kūrinys. Liberalai moka kovoti su iššūkiais piliečių laisvei ir lygybei, tačiau pasimeta, kai reikia imtis pozityvesnių uždavinių.

Konservatorių politinės minties originalumas aiškiai matyti jų filosofines nuostatas palyginus su paskutinių dviejų amžių liberalų ir socialistų teorijomis. Tikrai didele klaida būtų konservatorių politinį mąstymą sieti vien tik su kokiais nors grynai politiniais principais. Konservatizmas yra labai plačiai politiką traktuojanti politinio mąstymo srovė, savo ištakų ieškanti individo asmeninėje savivokoje, moraliniuose, etniniuose ir religiniuose įsitikinimuose.

XIX amžiaus Europa, o ypač XIX amžiaus Anglija gali būti pagrįstai laikoma istoriniu liberalios civilizacijos pavyzdžiu. Bent XIX amžiaus pirmąją pusę ir net galbūt iki pat Pirmojo pasaulinio karo Anglijos politikos praktikoje buvo vadovaujamasi liberaliomis nuostatomis kaip pripažintomis politinės veiklos gairėmis. Pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais buvo priimti širmieji Fabrikų įstatymai, ir jie reiškė, jog pripažįstamas valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą. Nuo XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio prasideda vis didėjanti valstybinės intervencines veiklos ekspansija daugelyje gyvenimo sričių.

Pirmąjį plyšį tarp XIX amžiaus anglų liberalizmo ir klasikinio liberalizmo greičiausiai padarė J.Benthamas (1748-1832), utilitarizmo pradininkas, ir jo mokinys J.Millis (1772-1836). Daugeliu atžvilgiu Benthamas buvo ir liko klasikinis liberalas.

Politinėje srityje Pirmojo pasaulinio karo katastrofa sugriovė liberalų pasaulį, egzistavusį visą šimtmetį – nuo 1815 iki 1914m. Šie intelektualinio gyvenimo poslinkiai atspindėjo politinės aplinkos pasikeitimus, kuriuos sukėlė demokratinių institucijų ekspansija. Liberali tvarka turėjusi neišvengiamai smukti, kai jos konstituciniai pagrindai, kurie Anglijoje laikėsi tik tradicija ir papročiais, tapo manipuliavimo objektu dėl populistinės demokratijos politinės konkurencijos. Greičiau varžybos dėl rinkėjų balsų XIX amžiaus pabaigoje iškilusiose demokratijose negu intelektualinio gyvenimo pokyčiai daugiausiai nulėmė liberalios epochos baigtį.

Tačiau apskritai XIX amžiaus Europoje liberali tvarka išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Žlugus senosioms imperijoms, visur atsirado nacionalistinių sąjūdžių, paprastai turinčių kelis liberalius elementus, o Vokietijoje į valdžią atėjo totalitariniai socialistiniai rėžimai, padarė savo pačių gyventojams milžinišką žalą ir nuslopinę laisvę didesnėje civilizuoto pasaulio dalyje. Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, atrodė, kad liberalus idealas baigė savo gyvenimą ir kad ateitis priklauso daugiau ar mažiau barbariškoms etatizmo formoms.

Antrojo pasaulinio karo padarinys buvo visuotinis valstybės veiklos apimties ir intensyvumo didėjimas. Kad Vakarų civilizacijos ateitis būtų pakenčiama, reikėjo, jog socialistiniai idealai būtų atmesti ir jog būtų sugrįžta į apleistą klasikinio liberalizmo kelią – apribotos valdžios ir įstatymų viršenybės kelią.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasideda tikras liberalių idėjų atgimimas politinėje filosofijoje, o viduryje klasikinės ekonomikos teorijos atgijimas buvo viešai pripažintas, Hayekui ir Friedmanui gavus Nobelio premijas. Po kelerių metų jų idėjos ir siūlymai plačiai paplito. Intelektualinė klasikinio liberalizmo įtaka išsilaikė, nes jo gvildenamos problemos yra mūsų amžiaus problemos: per didelė valdžios ekspansija ir visi jos keliami pavojai laisvei bei grupinių interesų, kurių machinacijos žlugdo visuomenės interesus, įsiviešpatavimas politikoje; o daugelyje intelektualinių sričių jis jau yra sukūręs pirmarūšių mokslinių darbų.

Konservatizmas paskutinius du amžius buvo itin specifinė politinio mąstymo srovė, išsiskyrusi skeptišku požiūriu į ideologijos vaidmenį politikoje. Nežiūrint daugybės skirtumų ir vidinių pasidalijimų, ši politinio mąstymo tradicija visados ypač pabrėžė kultūrinių veiksnių - šeimos, bendruomenės ir religijos - svarbą. Konservatorių politinės minties originalumą labiausiai sąlygojo jų pasirinktas socialinės ir kultūrinės tikrovės aiškinimo būdas, o ne koks nors politinių principų rinkinys. Būtent ši aplinkybė ir nulėmė jų garsųjį lankstumą, sugebėjimą perimti atskiras savo politinių oponentų idėjas. Nepervertindami ideologinės dogmos reikšmės ir laikydamiesi Burke'o reikalavimo „saugoti ir reformuoti", konservatoriai likdavo atviri naujoms politinio gyvenimo interpretacijos galimybėms. Svarbiausiu konservatizmo politinę filosofiją apibūdinančiu veiksniu tapo interpretacijos reikšmės suvokimas ir su tuo labai artimai susietas skeptiškas požiūris į ideologijų vaidmenį politikoje.

  • Politologija Referatai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Egle
  • 16 puslapių (3154 žodžiai)
  • Universitetas
  • Politologijos referatai
  • Microsoft Word 29 KB
  • Liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos „Europos vizijos“
    10 - 2 balsai (-ų)
Liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos „Europos vizijos“. (2017 m. Gruodžio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/liberalizmo-konservatizmo-socialdemokratijos-europos-vizijos.html Peržiūrėta 2018 m. Sausio 24 d. 11:55