Lietuvių kultūros istorija


Įvadas. Liaudies papročių, tautosakos kultūrinė reikšmė Kalendorinės ir šeimos šventės. Liaudies poezija ir muzika. Lietuvių liaudies sakmės ir padavimai. Išvados. Literatūra.


Senovės lietuviai buvo narsūs kariai, tačiau pagonys. Lietuviškai kalbanti liaudis daug kam atrodė pagoniškojo pasaulio reliktas, kurį ištisus šimtmečius naikino bažnyčia.

Liaudies dvasimė kultūra natūraliai išplaukėiš liaudies poreikių: ji buvo ir jos mokykla, padėjo jausti darbo ritmą, jos apeigomis visuomenė sankcionavo svarbiuosius individo gyvenimo įvykius, išreiškė žmogaus ryšį su kraštovaizdžiu, tautos istorija, taip pat buvo ir išgyvenimų meninė išraiška, neatsiejama nuo valstiečio buities. (Lietuvos kultūros istorijos bruožai (Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus.), p.202)

Šiuolaikinė besikeičianti visuomenė labai pamėgo vakarietiškas tradicijas ir vis rečiau prisimena savąsias. Daugelis iš mūsų galbūt ir nesuvokia, kad norint išsaugoti savo kultūrą, turime nepamiršti liaudies papročių ir taip pat suvokti tautosakos kultūrinę reikšmę.

Mano darbo tikslas yra aprašyti liaudies papročius ir atskleisti tautosakos kultūrinę reikšmę.

Liaudies kultūra XVII – XVIII a. buvo kuriama baudžiaviniame arba činšiniame gatviniame kaime – didelėje sodybų grupėje. Dauguma sunkiųjų darbų buvo nuveikiama talkomis. Kaimo bendruomenė – žemdirbių kolektyvas, kurio dydis ir sandara keitėsi nuo žemės naudojimo, prievolių atlikimo didžiajam kunigaikščiui ar žemvaldžiui; per visą feodalizmo laikotarpį tai sudarė valstiečio visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo aplinką, nulėmusią liaudies kultūros dvasinių vertybių kūrimą, jų išlaikymą, perdavimą iš kartos į kartą. (Lietuvos kultūros istorijos bruožai (Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus.), p.199)

XVII a. dar nemaža kaimo bendruomenės ryšių atspindi papročiai. Visoje dvasinėje liaudies kultūroje atsiskleidžia svarbiausi sodžiaus – kaimo bendruomenės ir jos nario – valstiečio šeimos pagrindiniai gyvenimo įvykiai, darbo ritmas.

Žemės darbų ritmą vainikavo viso kaimo arba net kelių kaimų bendrai švenčiamos šventės. Žemdirbystės švenčių – sambarių, žaislių – paminėjimai buriasi apie tris datas: anksti pavasarį prieš arimą, birželio pabaigą – liepos pradžią, apie sekmines arba šv.Petrą, ir rudenį, nuėmusbei suvežus derlių ir pradėjus kulti.

Plačiausiai XVII a. šaltiniuose minimos birželio pabaigos – liepos pradžios šventės galbūt sietinos su apeiginių laukų lankymu per javų žydėjimą ir su kupoliavimo papročiu per Jonines. (Žemdirbystė Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1917 metų), p.159)

Vasaros laikotarpio XVII – XVIII a. sambarių švenčių reliktų bus likę rugių lankymo papročiuose ir jų dainose, dainuotose apie sekmines rytų Lietuvoje. Kai kurių tokių “paruginių” dainų melodijų atlikimas – vienas seniausių žinomų dainavimo būdų Lietuvoje – amebėjinis (antifoninis), kai daina-dialogas, iš esmės vienbalsis, atliekamas daininikų būrių. Šis būdas, laikomas polifoninio sutartinių dainavimo prototipu, bus klestėjęs XVII a. per sambarines šventes.

  • Microsoft Word 13 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (1992 žodžiai)
  • Universitetas
  • Monika
  • Lietuvių kultūros istorija
    10 - 1 balsai (-ų)
Lietuvių kultūros istorija. (2019 m. Sausio 27 d.). https://www.mokslobaze.lt/lietuviu-kulturos-istorija.html Peržiūrėta 2020 m. Birželio 01 d. 06:13
×
110 mokytojų prisijungę laukia tavo klausimo